Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2

26 SOLIDARUMAS įsijungti į neįgaliųjų sporto gretas.“ Pasak Ramunės, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo draugiška, visų laukianti ir padėti pasiruošusi komanda. Patekti į parolimpinį sportą – kur kas sunkiau nei varžytis su sveikaisiais. Pirmieji sportininkės žingsniai šiame sporte prasidėjo Alytuje, Lietuvos pirmenybių varžybose, kurioms moteris labai daug ruošėsi. Nuvykus į Alytų buvo atlikas testas dėl grupės nustatymo. Reikėjo išsiaiškinti, kurioje kategorijoje Ramunė galės varžytis. Dar ir šiandien, praėjus daugeliui metų nuo šio įvykio, moteris prisimena, kaip vienas iš komisijos gydytojų pasakė nerandąs tinkamos grupės, nes, pasak jo, Ramunė lyg ir sveika. Tačiau dalyvauti varžybose leido. „Bėgdama 100 metrų tris kartus griuvau, stojausi ir vėl bėgau. Koja visiškai neklausė. Ji yra prikalta, todėl dar 3 centimetrais trumpesnė. Tačiau norėjau įrodyti trenerei, kad galiu kažką pasiekti. Ietį geriausiai numečiau, rutulį taip pat. Džiaugiausi, kad namo parvešiu medalį“, - varžybas iki smulkmenų prisimena R. Adomaitienė. Tačiau moters džiaugsmą aptemdė neteisybės debesis. „Antrą dieną atėjau į apdovanojimų ceremoniją. Žinojau, kad esu pirma, kad turėčiau gauti tą medalį. Mus sustatė į eilę ir prie manęs priėjęs vienas iš federacijos viršininkų pasakė žodžius, kurie dabar dar gniaužia gerklę. Man pasakė, kad viskas buvo gerai, tačiau man neskiria jokios grupės. Neranda. Todėl ir medalis šįkart nepriklauso. Tačiau palinkėjo sportuoti toliau ir vieną dieną sugrįžti“, - drebančiu balsu tokį neįgaliųjų palaikymą parolimpinio sporto srityje prisimena Lietuvos legvaatletė. Pirmasis bandymas vėl sugrįžti į sportininkės kelią moteriai buvo skausmingas. Tąkart ji nutarė sportuoti tik dėl savęs, bet profesionalų sportą ir varžybas pamiršti. Trenerės pastangos pasiteisino Tiesa, yra sakoma, kad jeigu sritis, kuriai atiduodi visas savo jėgas, yra tau skirta, Dievas parodys, kaip ten atsidurti. Ramunė Adomaitienė šiandien yra labai dėkinga savo mamai, trenerei Alginai Marijai Vilčinskienei, nes tik jos pastangomis šiandien Ramunė, praėjus 20-čiai metų po sunkios traumos, vis dar profesionaliame sporte. Ji – vienintelė Lietuvos parolimpinės komandos narė – moteris. Varžosi T38 grupėje. Jos parolimpinio sporto gyvenime – planetos vicečempionės titulas, geriausios Lietuvos sportininkės tarp neįgaliųjų vardas, daugybė medalių, kurie iškovoti Europos čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose, ketvirtoji vieta Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse ir kt. Nors moters sveikata su kiekvienomis varžybomis silpnėja, Ramunės entuziazmas žavi: „Sveiką koją nuvariau, nes tik su ja šoku. Kita – kaip prikalta. Norėčiau, kad skirtų man kitą grupę, nes manojoje yra kur kas stipresnės sveikatos merginų, kurios daro po 3, 4 rungtis, o aš tik 1 padarau. Tačiau niekas nenori pakeisti. Pas mus įprasta, kad jeigu vieną kartą paskyrė tokią, tai ir turėk. Bet aš jaučiu, kad nebepajėgiu tokiais tempais sportuoti, kaip anksčiau. Jeigu reikia bėgti, aš į taką neįtaikau, mano pusiausvyra kitokia. Bėgau Olandijoje 200 metrų ir neįskaitė. Primyniau posūkio liniją. Tačiau džiugu, kad vis dar sportuoju, be sporto jau negaliu gyventi. Kokia trauma bebūtų, aš ją „išvinguriuoju“ taip, kad vis tiek judu.“ Sportininkė šypsosi, jog nuleisti rankų ir atsigulti prieš televizorių ar kompiuterį neketina. Jau 20 metų laikosi griežto ritmo: „Vieną dieną keliuosi 6 val. ir su šunimi bėgu krosą, darau mankštą. Kitą dieną – 8 val. einu sportuoti į maniežą. Sekmadienis – Dievo diena. Ilsiuosi ir bandau „sulopyti“, ką po savaitės skauda. Beveik viskas pas mane sukalta, sudėta. Esu kaip „robotas“, bet pasitvarkau ir einu toliau. Jeigu nebesinorėtų sporuoti, galėčiau sakyti, kad jau nebegyvenu.“ Paklausta, iš kur ji turi tiek stiprybės ir jėgų, moteris tikina, kad tai – sporto pasekmės: „Sportas nuo vaikystės man išugdė stiprybę. Daugelį em

Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2 | Page 26