Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2 | Page 25

25 SOLIDARUMAS
Meilė sportui - užkoduota
genuose.
Paklausta, kokie buvo jos pirmieji
žingsniai sportiniame kelyje, moteris
šypsosi, jog meilę sportinei veiklai
turbūt jau atsinešė, gimdama
sportininkų šeimoje. Kol darželyje
jos draugai žaisdavo smėlio dėžėje,
Ramunė pasiėmusi vandens buteliuką
vaikščiodavo po stadioną. Rimtesni
moters sportiniai žingsniai prasidėjo
mokykloje. Supratusi, jog bendrojo
ugdymo pamokos nėra tokios įdomios,
didžiąją savo laiko dalį Ramunė
skirdavo treniruotėms. Džiaugiasi, jog
turėjo ir iki šiol turi mylinčią ir visas
jėgas atiduodančią trenerę – savo
mamą: „Labai stengėsi mama ir jos
pastangos pasiteisino. Buvau Lietuvos
daugiakovės rinktinėje, važiavau į
Tarybų Sąjungos pirmenybes. Turėjau
daug varžybų.“ Baigusi mokyklą
Ramunė išvyko studijuoti į Vilniaus
pedagoginį universitetą. Ten taip
pat sportavo, tačiau baigusi studijas
pasirinko mokytojos profesiją, nes
nenorėjo priklausyti Tarybų Sąjungos
rinktinei.
Smūgis, nugramzdinęs į komos
būseną.
Grįžusi į Klaipėdą, keletą metų Ramunė
buvo kūno kultūros mokytoja. Tačiau
greitai jos gyvenimą papildė santuoka
ir motinystės džiaugsmas. Deja, per
trumpai. Sulaukusi, kol dukrelei suėjo
dveji, Ramunė nusprendė grįžti į
darbą. Moteris pasakoja, kad tai buvo
pirmoji jos darbo diena: „Palikau
dukrą darželyje. Išėjusi į lauką girdėjau,
kaip ji nežmonišku balsu klykė.
Tačiau, auklėtojų nuraminta, išėjau į
darbą ruošti sporto salės naujiems
mokslo metams. Daugiau nieko
nepamenu“. Ir tą dieną įvyko tai, kas
visiškai pakeitė Ramunės gyvenimą.
Moteris su savo vyru pateko į avariją.
Jų vairuojamą autobusėlį, kuriuo
vežė tepalus, nubloškė traukinys. Pati
parolimpinio sporto atstovė sako
nieko neprisimenanti apie įvykį. Jį
liudija tik nuotraukos ir artimųjų
pasakojimai. „Traukinys mus nubloškė
apie 100 metrų. Ant mūsų išsiliejo
100 litrų tepalų. Buvome panašūs į
juodaodžius. Buvau visa suplėšyta:
nosis nulaužta, dantys išmušti. Iš veido
buvo likęs tik gumulas, o gydytojas
V. Grikšas, kuriam esu be galo dėkinga,
iš to gniužulo padarė žmogų: įdėjo
nosį, dantis, žandikaulį. Kojas sukalė,
antakiuose geležiukus sustatė. Esu visa
persiūta. Tiesa, nosis dabar gražesnė
(red. past. - šiandien jau pajuokauti iš to
moka sportininkė). Vyrui buvo dvigubai
sunkesnės pasekmės. Jam visas vairas
sulindo į kūną. Jį gydytojas Grikšas
taip pat gelbėjo. Operacija užtruko
7 valandas. Po jos buvo pabudęs,
kalbėjosi su tėvais. Tačiau niekas
nežinojo, kad jam buvo skrandžio
opa. Dėl šios vyras mirė“, - artimųjų
prisiminimais dalijasi pašnekovė. Veido
transformacija, vyro mirtis, artimųjų
nerimas, namie laukianti dvejų metų
dukrytė. Ramunės Adomaitienės
gyvenimas tarsi sustojo. Mėnesį laiko
moteris praleido komoje, po kurios
pabudo neprisimindama, kiek jai metų,
nežinodama, kokia jos šeimyninė
padėtis.
Fiziškai stipriai sportininkei
teko mokytis atsitoti.
Parolimpinio sporto atatovei Ramunei
Adomaitienei atmintis grįžta nuo
akimirkos, kai sėdinčią neįgaliojo
rateliuose ją atvežė į Palangą.
Reabilitacijai. Moteriai buvo pasakyta,
jog čia ji mokysis vaikščioti, tačiau
pirmiausia teks išmokti atsistoti. Iki
skaudaus gyvenimo smūgio buvusiai
stipriai sportininkei šios sąvokos
skambėjo nesuvokiamai. „Sakau,
ką jūs kalbate, atsistoti aš moku.
Pabandžiau staigiai stotis ir nukritau.
Antakį prasiskėliau, sąmonę praradau.
Deja, tik maniau, kad esu labai stipri“, -
prisiminimais dalijasi Ramunė. Sugrįžus
atminčiai, moteris pasigedo ir savo vyro,
apie kurio mirtį dar nieko nežinojo. „Aš
galvojau, kad jis manęs tiesiog nelanko,
kad susirado kitą, nes jau nebereikia
suluošintos“, - prisimena moteris.
Kai artimieji išgirdo tokius Ramunės
žodžius, gydytojas nusprendė, kad
laikas pasakyti tiesą. Išgirdusi žinią
apie vyro mirtį Ramunė užsidarė tyloje.
Sportavo, treniravosi, bet 3 dienas
nepratarė nė žodžio. Būtų galima
galvoti, jog moteris turėjo panirti į
depresijos liūną, nuleisti rankas, tačiau
jos skausmas išsiliejo užsisipyrimu.
Jau po 3 dienų treniruočių Ramunė
valgykloje pasirodė su ramentais, o po
dar keletos dienų išvyko namo.
Parolimpinio sporto karjeros
pradžia – ne rožėmis klota
Moteris ėmė vaikščioti, o po kiek
laiko ir bėgioti: „Supratau, kad reikia
sportuoti. Prasitariau kartą apie
tai mamai ir nutarėme pabandyti