Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2

24 Ramunė Adomaitienė: „Beveik viskas pas mane sukalta, sudėta. Esu kaip „robotas“, bet pasitvarkau ir einu toliau.“ Sportininkės karjeros perspektyva, treniruotės nuo ankstyvos vaikystės, laiminga santuoka ir šeimyninio gyvenimo pradžia. Atrodo, viskas, ko reikia laimingam gyvenimui. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo akimirkos, kuri visą tavo ankstesnį gyvenimą galėtų pakeisti 180 laipsnių kampu. Nuo šios akimirkos nebuvo apsaugota ir Lietuvos lengvaatletė Ramunė Adomaitienė. Avarija, sudarkytas veidas, koma, vyro netektis – tai gyvenimo smūgiai, kuriuos patyrė klaipėdietė sportininkė. Ir, visgi, po visų šių išbandymų moteris neprarado vilties. Vilties sugrįžti į kiek įmanoma ankstesnį gyvenimo ritmą. Su Ramune susitikome gražią rudens popietę. Eidama į susitikimą galvojau, jog trumpai pakalbėsime apie parolimpinį sportą ir tiek. Neturėjau minčių, jog pokalbis užtruks gerokai ilgiau, nes šios pašnekovės gyvenime parolimpinis sportas atsirado netikėtai ir nelauktai. Išgirdusi pirmuosius sakinius, supratau, kad ši istorija – verta dėmesio. Ne dėl gausių sportinių pasiekimų ar medalių, bet dėl šios klaipėdietės ryžto, užsispyrimo ir vilties. Tai pavyzdys, galintis įkvėpti tuos, kuriems atrodo, jog jų gyvenimas neteko prasmės. M E T I N I S L E I D I N Y S , I E Š K A N T I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S A V O G Y V E N I M E

Vilties miesto žurnalas 2018 Nr. 2 Viltie miestas Nr.2 | Page 24