gebėjimais kurti ir puoselėti emocinius ryšius,
su švelnumu, rūpesčiu, meile, atsidavimu ir
kitomis
panašiomis
socialinėmis
psichologinėmis
ypatybėmis.
Pagal
modernybės projektą moteris paverčiama
privačiosios srities valdytoja, todėl ji atsakinga
už vaikų auklėjimą, suaugusiųjų priežiūrą ir
globą. Jai pavedami ne tik praktiniai namų
ūkio vaidmenys, bet ir emocinis darbas, kuris
vėlyvojoje modernybėje įgauna vis didesnę
vertę, nes tik emociškai brandus asmuo gali
tikėtis
sėkmingai
įveikti
šiuolaikinės
visuomenės
suformuotas
viešosios
ir
privačiosios sričių prieštaras.
Patriarchalinės
ideologijos
padiktuota
globos feminizacija veikė (o ir šiandien
kiekvienoje
visuomenėje
skirtingai
tebeįtakoja) moterų marginalizaciją viešosios
srities atžvilgiu. Net ir įvykus XX a. antrosios
pusės struktūriniams pokyčiams bei moterims
įsitraukus į darbo rinką, globos feminizacija
tampa barjeru, užkertančiu moterims kelią
visapusiškai įgyvendinti savo socialines teises.
Tapatinant globą tik su moterimi, paverčiant
praktinius ir — tai svarbu pabrėžti —
emocinius globos darbus moters substancinę
prigimtį
išreiškiančiomis
veiklomis,
užkertamas kelias moteriai pilnavertiškai
dalyvauti darbo rinkoje, turėti ir realizuoti
lygias galimybes siekiant karjeros, vykdyti
nepertraukiamą karjerą, būti materialiai
nepriklausoma ir t.t. Visuomenė moters
profesinę karjerą (moterų ir vyrų) tuomet
traktuoja kaip antraeilės svarbos uždavinį,
kurio ji priversta imtis tik dėl ekonominės
būtinybės arba panašių motyvų.
Globos feminizacija paremia visuomenės
diskriminacines nuostatas moterų atžvilgiu,
nes moteris tada suprantama tik kaip dalinė
darbuotoja, galinti kurti tik dalinį produktą ir
dirbti tik iš dalies veiksmingai. O toks
darbuotojas
yra
nevisavertis,
vadinasi,
pasmerktas menkesniam apmokėjimui už
darbą, žemesniam socialiniam statusui ir
prastesniems gyvenimo šansams. Viso to
pasekoje, moterims vėl klyjuojama namų
šeimininkės etiketė.
“Etikečių
klijavimas“
prostitucijos?
žingsnis
link
Peggy
Reeves
Sanday
(2000:
143)
nagri nėdama įvairius socialinius-kultūrinius
seksualinės prievartos kontekstus gentinėse
visuomenėse, teigia, kad pati savaime vyriška
prigimtis, priešingai nei įprasta manyti, nėra
užprogramuota smurtui. Seksualinė žmogaus
elgsena, nors ir remiasi biologiniais poreikiais,
yra veikiau socialinė ir kultūrinė jėga nei
paprastas kūniškas dviejų individų ryšys. Ta
suformuota jėga pažeidžiama moters laisvę ir
orumą
(smurtas,
prekyba
moterimis,
priverstinė prostitucija). Teisės ir tvarkos
galioms atstovaujantys žmonės arba gebantys
įpiršti
tradicinės
moralės
nuostatas,
dažniausiai „klijuoja etiketes“. Tokiu būdu
etikete paženklinamas asmuo ar veiklos rūšis,
kuri atrodo nepriimtina. Prostitucija yra viena
tų veiklų, kurių visuomenė nepriima. Bet
kokiems seksualiniams ryšiams, kurie atrodo
netvarkingi ir gausūs, linkstama „priklijuoti“
prostitucijos etiketę. Pagal „etikečių klijavimo“
teoriją prostitucija yra asocialus elgesys tik
todėl, kad visuomenė nėra linkusi toleruoti
gausių, netvarkingų seksualinių santykių .
Prekybą moterimis ir prostituciją šiandien
tenka vadinti verslu t. y. šešėlinės ekonomikos
dalimi. Legalioje darbo rinkoje moterų
diskriminaciją galime įvertinti procentais ir
stebėti
jos
mažėjimo
arba
didėjimo
tendencijas. Prostitucijos atveju moterų
diskriminacija,
be
abejonės,
yra
šimtaprocentinė.
Šešėlinės
ekonomikos
sąlygomis
jos
priverčiamos
užsiimti
žiauriausiu ir, be kita ko, joms nepelningiausiu
verslu – savo kūno pardavimu. Jos padeda
tarpti organizuotam nusikalstamumui, kurį
valdo ir kontroliuoja vyrai. Moterys neturi
jokių šansų apversti svorio centrus ir sukurti
situaciją, palankią sau. Būtų juokinga kalbėti,