priklausantys asmenys suvokia save.
Vienas stipriausių mechanizmų išlaikyti valdžią ir laikyti mažumos grupes atokiau – tai daryti jos narius nematomus. Kaip tai suprasti? Tie, kurių nevaizduoja medijos, kurie nefigūruoja masinės informacijos priemonių pranešimuose, tarsi neegzistuoja; nematomumas reiškia socialinės įtakos neturėjimą. Vaikai ir paaugliai, kurie nemato tokių personažų „kaip jie patys“ televizijoje, gauna esminę pamoką apie jų grupės vietą visuomenėje. Jiems kasdien siunčiama aiški žinia, kad visuomenėje jie nedaug tereiškia. Maža to – ne tik kad medijose beveik nėra vietos etninėms mažumoms, tačiau kai jos galiausiai sulaukia dėmesio, jos vaizduojamos neigiamai. Paprastai etninės mažumos siejamos su nusikaltimais, smurtu, alkoholiu, narkotikais, nedarbu. Santykiai tarp skirtingų etninių grupių irgi nesulaukia dėmesio, nebent įtraukiami valdžios atstovai ar institucijos. Skirtingų rasių vaikai retai vaizduojami žaidžiantys drauge (išimtis – socialinės reklamos ir programos). Nematomumas bei neigiamas medijų pristatymas nulemia, kad etninių ir rasinių mažumų vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia žiūrėdami televiziją, mažiau savimi pasitiki, jaučiasi atstumti, nėra suinteresuoti būti dalimi gyvenimo, kuris teka už jų bendruomenės ribų. Taip galiausiai televizija, kurios mažumoms priklausantys žiūrovai ieško kaip įrankio integruotis ir patenkinti socializacijos poreikį, dar labiau juos atitolina ir izoliuoja nuo visuomenės daugumos.
Kadaise taip nutiko su afroamerikiečiais dėl iškreipto, menkinančio požiūrio į jų istoriją, vyravusio medijų produktuose ir edukacinėje sistemoje. Toks formavimas privertė afroamerikiečius patikėti, kad Afrika neturi paveldo, kuriuo galėtų didžiuotis. Neretai pasitaikydavo, kad jie gėdijosi savo kilmės ir stengėsi atmesti bet kokias sąsajas su kultūra, kuri buvo ne baltųjų kultūra, kurios šaknys ne Europoje. Tokia situacija sukelia dviprasmišką jausmą dėl savo rasinės tapatybės. Gali sukelti įvairių pasekmių: žmogus gali įtikėti, kad jei nepageidautina būti mažumos grupės nariu, jis turi tarsi neigiamą statusą, ir tai neigiamai paveikia savęs suvokimą („būti grupės nariu blogai, vadinasi, aš blogas“); jei būti nariu nepageidautina, tada problemos sprendimas – atsiriboti nuo grupės („būti nariu yra blogai, tad aš stengsiuos atrodyti, elgtis ir galvoti lyg nebūčiau tos grupės narys“); socialinė nelygybė grupės atžvilgiu gali didinti nusivylimą ir daugumos kultūros atmetimą, stiprinant ryšius su savo grupe („žmonės, kuriuos pažįstu ir myliu, yra grupės nariai, tad visuomenė yra neteisinga ir negera“). Apmaudas gali didinti savimonę, kurdamas atsakomąjį efektą – mažumos nariai ima reikalauti didesnių teisių ir dėmesio.
Taigi, nors medijų peršama nuomonė nėra visuotinai priimama, tačiau atspindi dominuojančią stigmatizaciją. Ji gali turėti įtakos mūsų kuriamoms socialinėms schemoms ir lūkesčiams bendraujant su skirtingais žmonėmis. Stigmatizacija nepalieka daug erdvės žmogiškoms vertybėms ir kiekvieno asmens autentiškumui, veikiau priešingai.
Pirma patikrina kitus, tada formuoja elgesį
Ervingas Goffmanas bene pirmasis praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje pabrėžė taip vadinamo įspūdžio valdymo svarbą, kitaip tariant, žmonės dažnai bando sukelti tokį įspūdį, kokio kiti tikisi. Asmenys stengiasi atskleisti savo savybes atsižvelgdami į situaciją. Kiekvienoje situacijoje žmonės sprendžia, kokio elgesio iš jų tuo metu tikisi kiti, ir mėgina pateisinti lūkesčius. Žmonės elgiasi taip, kad atitiktų grupės, kuriai priklauso ar norėtų priklausyti kiti, normas ir idealus.
Kaip pažymėjo A. Siibak, prieš nuspręsdamas, ko kiti iš jo tikisi, asmuo pirmiausiai atlieka testą – išbando kelis elgesio modelius. Atsidūrę naujoje terpėje (tai gali būti ir klasė, ir forumas internete), jaunuoliai ištiria aplinką, kad nustatytų vertybes bei lūkesčius ir pasirinktų optimaliausią strategiją šiems lūkesčiams pateisinti. Tuomet jie tikslingai pristato save, įvertina reakciją ir arba toliau laikosi tos pačios strategijos, arba grįžta prie pirmo žingsnio.
Internetas yra puiki socialinė laboratorija tokiems testams, čia galima eksperimentuoti kuriant ir perkuriant savo tapatybę, kiek širdis geidžia. Čia žmonės gali pavirsti, kuo nori, ir lengvai peršokti nuo tikrosios prie susikurtos tapatybės. Kita vertus, bendravimas internete, nors iš pažiūros yra visai nevaržomas, turi griežtas taisykles. Čia reikia mokėti tam tikrą kalbą.
Stigmatizacijos teorijos
Nors stereotipai padeda mums susiorientuoti pasaulyje, jais remiantis, pasaulio neįmanoma pažinti, ir neįmanoma įdomiai bei džiugiai jame gyventi. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas dr. Linas Venclauskas.
- O kaip apibūdintumėte, kas yra stigmatizacija?
- Stigmatizaciją būtų galima apibūdinti kaip tam tikros grupės išskyrimą iš visuomenės kažkokiu pagrindu (tautiniu, religiniu, lytiniu) ir jos nustūmimą į visuomenės gyvenimo paraštes. Šiandienos realijomis ir kategorijomis kalbant, stigmatizaciją mūsų visuomenėje stipriai patiria romų tautybės žmonės. Pirmas žingsnis į stigmatizaciją vis tiek yra stereotipas. Jei romas, tai jis – būtinai bedarbis, susijęs su narkotikų prekyba, vagystėmis ir apgavystėmis. Šios žmonių grupės integracija į visuomenę yra pakankamai sudėtingas procesas, nes visuomenės reakcija yra stigmatizuota. Ir įvairios sociologinės apklausos galėtų tai rodyti.
Tos žmonių grupės, kurios yra stigmatizuotos, laikomos kažkur visuomenės paraštėse, su jomis bendrauti yra vengiama. Jie yra, bet neva geriausia juos ignoruoti, nekreipti į juos dėmesio. O taip manome todėl, kad mums jie atrodo kitokie, išskirtiniai. Jei kalbame stigmatizacijos, stereotipizacijos terminais, tai tas kitoniškumas, išskirtinumas dažniausiai reiškia, kad jie – blogesni už mus.
Stigmatizavimui paaiškinti sukurta įvairių teorijų. Viena iš jų yra K. Katz ir D. Glass ambivalentiškumo reakcijos išplėtimo teorija. Ji remiasi tokiomis prielaidomis: 1. Jausmai ir nuostatos stigmatizuojamų grupių atžvilgiu dažniausiai yra ambivalentiniai, o ne aiškūs ar draugiški; 2. Įvykiai, kurie sužadina ambivalentiškus jausmus tam tikrai grupei, kelia grėsmę individo savigarbai; 3. Pastangos sumažinti grėsmę gali įgyti tokią formą, kuri pasireikš ekstremaliu elgesiu nuostatos objekto atžvilgiu.
E. Jones (1984), remdamasis vaidmenų teorija, iškėlė mintį, kad stigmatizuotieji visuomenėje vaidina „vaiko tarp suaugusiųjų" vaidmenį, būna pasyvūs, stengiasi atkreipti į save dėmesį, izoliuotis ir panašiai. Tai sukelia jų funkcionavimo visuomenėje problemų. J. Brigham (1991) kelia idėją, kad stigmatizuotieji - tai naujas, neįprastas stimulas, o stimulo naujumas visada gąsdina. Todėl žmonės į stigmatizuotuosius reaguoja su baime, įtampa, stengiasi nuo jų atsiriboti. E. Goffman (1963) išskyrė asocijuotąją stigmą kaip atskirą stigmatizavimo rūšį. Asocijuota stigma - tai tokia stigma, kai asmuo būnantis ar bendraujantis su stigmatizuotuoju, bet pats neturintis jokių deviantiškumo požymių, priskiriamas prie stigmatizuotųjų grupės arba jame imama įžvelgti įvairūs moralės ir elgesio defektai. A. Farina ir kiti, atlikę tyrimus, teigia, jog visuomenės nuomone, studentai, kurių tėvai yra alkoholikai ar yra įkalinti bei kt., turi sunkumų mokydamiesi. A. Farina aiškina, kad asocijuotoji stigma atsiranda dėl to, kad tikima paveldimumo ir išmokimo įtaka kartų elgesiui. Žmonės, nebeturintys stigmos, bet anksčiau ją turėję, vis tiek laikomi stigmatizuotaisiais ir yra atstumiami. Stigmatizuotiesiems priskiriami ne tik elgesio ar gyvenimo, bet ir moraliniai defektai (K. Ebourh, 1988). Jei nėra galimybės išvengti ar atstumti stigmatizuojamųjų, žmonės dažniau linkę juos pasirinkti kaip bendradarbius, nei užmegzti asmeninius, artimus ryšius (draugauti, mylėti, kurti šeimą ar kt.) (H. Rodin, J. Price, 1982).
Prisitaikymas
Nors Maurice‘as Edelmanas teigė, kad žmogus iš medijų pasiima tik tą informaciją, kuri sutampa su jo vidiniais įsitikinimais, tačiau jis tinkamai neįvertino pačių medijų vaidmens. Medijos savo ruožtu taikosi prie vartotojų norų ir atitinkamai kuria savo pranešimus. Ilgainiui „svarbaus“ įvykio statusas bus suteikiamas tik tiems įvykiams, apie kuriuos informacijos vartotojai norės išgirsti, o medijos tokį jų norą negalvodamos tenkins. Medijų pranešimai taps ketvirtosios stadijos atvaizdais, neturinčiais jokio ryšio su bet kokia realybe, t.y. „grynais savęs paties simuliakrais“.
Išsakytam teiginiui, atrodytų, turėtų prieštarauti tai, kad skirtingus įvykius skirtingos medijos aprašo savaip, o tam tikrų įvykių vertinimai jose kategoriškai skiriasi. Vis dėlto šis prieštaravimas tėra labai paviršinė pliuralizmo iliuzija. Įsižiūrėjus giliau, tampa aišku, kad medijų, aptarnaujančių tas pačias informacijos erdves, pranešimai beveik idealiai sutampa, o skirtumai tarp skirtingo pobūdžio informacinių erdvių pamažu nyksta.
Galima niūriai spėti, jog žmonės ilgainiui taps ne tik medijų pranešimų vartotojais, bet ir jų turinio formuotojais, todėl medijos atitrūks nuo savo pirminės funkcijos – informuoti, ir taps tik aklomis publikos norų tenkintojomis.
Naudota literatūra:
•
•
•
•
•
STIGMA
08