įsitikinimais, papročiais. Tai vaidina ypač svarbų vaidmenį formuojant žmonių elgesį ir įsitikinimus, daro įtaką asmeniniam, grupės, šalies ar tarptautiniam gyvenimui. Dėl šiuolaikinių medijų žmonės, gyvenantys skirtinguose žemynuose, pažįsta ir naudojasi tais pačiais kultūros produktais. Žmonės seka tas pačias naujienas ir įvykius, žiūri tuos pačius filmus, stebi reportažus iš neramumų siaubiamų zonų, klausosi populiarios muzikos, siunčiasi videožaidimus, „serga“ žiūrėdami pasaulio futbolo čempionatą, žavisi garsių aktorių vaidyba, leidžia laiką socialiniuose tinkluose ir naudojasi kitomis informacinių technologijų teikiamomis paslaugomis. Tačiau medijos ne tik suteikia visas tas galimybes, bet ir kelia problemų. Viena jų - tiesos ir tikrovės problema. Tampa sunku atskirti, kas yra fantazija, o kas yra tikra. Tai, ką rodo televizija - yra gyvas tiesioginis vaizdas ar įrašytas? Žmogus, kurį matėme, yra tikras asmuo ar išmoktas vaidmuo? Kai išsitrina riba tarp tikrovės ir fantazijos, iškyla sunkumų. Sėkmės žmonės, kuriuos dažniausiai pristato informavimo priemonės – TV, kinas, reklaminiai plakatai – patraukia žiūrovus, nors dažniausiai jų įvaizdis būna sukonstruotas medijų ir neatitinka realybės.
Medijos negali būti ignoruojamos; taip pat negalima žvelgti į jas tik kaip į pramogų šaltinį. Jos įsiliejo į mūsų gyvenimus atnešdamos kartu ir savo vertybes. Anksčiau vaiko vertybių pasaulį formuodavo šeima, mokykla ir religija. Dabar medijos bando atsistoti į jų vietą. Vaikas dažnai paliekamas televizoriaus globai, kuriam suteikiamas „auklės“ vaidmuo, nes šių dienų užimtame pasaulyje tėvai dažnai nebeturi laiko skirti pakankamai dėmesio vaiko ugdymui. Tuo tarpu moklykloje vaikas praleidžia nemažą dalį dienos, ir čia mokytojas gali padėti vaikui susigaudyti, ką siūlo masinės komunikavimo priemonės. Todėl kai kuriose pasaulio šalyse mokyklose imta diegti medijų raštingumo ugdymo programa. Ja siekiama padėti vaikams bei jaunimui tapti kritiškai sąmoningiems ir suprasti medijų įtaką jų gyvenimams. Programa padeda pažinti medijas, analizuoti, kaip jos veikia ir ką jos siūlo, ugdytis kritišką požiūrį. Kritiškas požiūris nereiškia, kad į šiuolaikinius reiškinius reikia žiūrėti neigiamai – tai reiškia, kad medijų vartotojas turi atsirinkti, kas jam reikalinga informacijos gausoje, turėti savo nuomonę ir neprarasti savų vertybių, neleisti, kad medijos juo manipuliuotų.
Medijos gilina stigmas
Kas yra stigmatizacija? Tai yra tam tikrų grupių ir žmonių socialinis skirstymas pagal supaprastintus ir apibendrintus ženklus, kurie atvirai ar užslėptai atspindi vertybių rinkinį, požiūrį į elgesį, charakteristiką ir istoriją; tai visuotinai priimta, šabloniška ir dažnai supaprastinta nuomonė, kai asmuo, grupė, įvykis ar dalykas yra vertinamas pritaikant nesikeičiantį standartą, nekreipiant jokio dėmesio į individualumą ar išskirtinumą.
Medijos daro įtaką tam, kaip kiti žmonės mus vertina, grupuoja pagal demografines ir kultūrines charakteristikas, socialiniai santykiai iš dalies yra palaikomi nusistovėjusio supratimo arba stereotipų apie žmones, kuriuos medijos suteikia.
Viena populiarių stigmų, ypač Vakarų kultūroje, „kas gražu – tas gerai“. Jau vaikystėje iš pasakų girdėjome, kad viskas, kas gražu, yra teigiama, kas negražu – neigiama. Nepaisant galimų neigiamų charakteristikų (pvz., fiziškai patrauklus žmogus gali būti labai komunikabilus, tačiau pasižymėti prastais intelektiniais sugebėjimais), fizinis grožis yra labai pageidaujama charakteristika. Tad medijos, ypač reklamos srityje, bombarduoja mus gražių žmonių vaizdais. Sąmoningai ar ne kai kurie žmonės lygina save su pristatomu idealu ir dažnai lieka nusivylę savo paties išvaizda. Medijos pristato įvairių vaidmenų modelius. Šie ne tik pateikia daugybę stiliaus, laisvalaikio, pomėgių elementų, bet ir apibrėžia bendras socialinio elgesio kategorijas. Iš medijų pateikiamo socialinio pavyzdžio žiūrovas gali suprasti, ką reiškia būti jauna juodaode moterimi ar darbininkų klasės baltaodžiu vyru.
Rasinė, etninė stigmatizacija
Rasinė ir etninė stigmatizacija galioja nepaisant dešimtmečius trukusių pastangų ją išrauti, pradedant judėjimu už žmogaus teises, baigiant dabartinėmis iniciatyvomis propaguoti multikultūrizmą. Stigmatizacijos išlaikymas – tai vienas iš būdų, kuriuo manipuliuoja dominuojančios grupės, norėdamos išlikti socialinės hierarchijos viršūnėje ir primesti savo valią kitiems. Viena priežasčių kodėl ji išsilaiko – dominuojančiai grupei priklausantys nariai, lygindami save su kitais, vertina save palankiau ir taip aukština pasitikėjimą savimi. Medijos retai kuria šias stigmas, dauguma jų turi gilias istorines šaknis. Tačiau čia medijos atlieka svarbų vaidmenį, nes jos kartoja, įteisina ir įamžina daugumą negatyvių tam tikrų grupių vaizdavimų. Tai gali turėti lemiamos įtakos tam, kaip mažumai priklausantys asmenys suvokia save.
Vienas stipriausių mechanizmų išlaikyti valdžią ir laikyti mažumos grupes atokiau – tai daryti jos narius nematomus. Kaip tai suprasti? Tie, kurių nevaizduoja medijos, kurie nefigūruoja masinės informacijos priemonių pranešimuose, tarsi neegzistuoja; nematomumas reiškia socialinės įtakos neturėjimą. Vaikai ir paaugliai, kurie nemato tokių personažų „kaip jie patys“ televizijoje, gauna esminę pamoką apie jų grupės vietą visuomenėje. Jiems kasdien siunčiama aiški žinia, kad visuomenėje jie nedaug tereiškia. Maža to – ne tik kad medijose beveik nėra vietos etninėms mažumoms, tačiau kai jos galiausiai sulaukia dėmesio, jos vaizduojamos neigiamai. Paprastai etninės mažumos siejamos su nusikaltimais, smurtu, alkoholiu, narkotikais, nedarbu. Santykiai tarp skirtingų etninių grupių irgi nesulaukia dėmesio, nebent įtraukiami valdžios atstovai ar institucijos. Skirtingų rasių vaikai retai vaizduojami žaidžiantys drauge (išimtis – socialinės reklamos ir programos). Nematomumas bei neigiamas medijų pristatymas nulemia, kad etninių ir rasinių mažumų vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia žiūrėdami televiziją, mažiau savimi pasitiki, jaučiasi atstumti, nėra suinteresuoti būti dalimi gyvenimo, kuris teka už jų bendruomenės ribų. Taip galiausiai televizija, kurios mažumoms priklausantys žiūrovai ieško kaip įrankio integruotis ir patenkinti socializacijos poreikį, dar labiau juos atitolina ir izoliuoja nuo visuomenės daugumos.
Kadaise taip nutiko su afroamerikiečiais dėl iškreipto, menkinančio požiūrio į jų istoriją, vyravusio medijų produktuose ir edukacinėje sistemoje. Toks formavimas privertė afroamerikiečius patikėti, kad Afrika neturi paveldo, kuriuo galėtų didžiuotis. Neretai pasitaikydavo, kad jie gėdijosi savo kilmės ir stengėsi atmesti bet kokias sąsajas su kultūra, kuri buvo ne baltųjų kultūra, kurios šaknys ne Europoje. Tokia situacija sukelia dviprasmišką jausmą dėl savo rasinės tapatybės. Gali sukelti įvairių pasekmių: žmogus gali įtikėti, kad jei nepageidautina būti mažumos grupės nariu, jis turi tarsi neigiamą statusą, ir tai neigiamai paveikia savęs suvokimą („būti grupės nariu blogai, vadinasi, aš blogas“); jei būti nariu nepageidautina, tada problemos sprendimas – atsiriboti nuo grupės („būti nariu yra blogai, tad aš stengsiuos atrodyti, elgtis ir galvoti lyg nebūčiau tos grupės narys“); socialinė nelygybė grupės atžvilgiu gali didinti nusivylimą ir daugumos kultūros atmetimą, stiprinant ryšius su savo grupe („žmonės, kuriuos pažįstu ir myliu, yra grupės nariai, tad visuomenė yra neteisinga ir negera“). Apmaudas gali didinti savimonę, kurdamas atsakomąjį efektą – mažumos nariai ima reikalauti didesnių teisių ir dėmesio.
Taigi, nors medijų peršama nuomonė nėra visuotinai priimama, tačiau atspindi dominuojančią stigmatizaciją. Ji gali turėti įtakos mūsų kuriamoms socialinėms schemoms ir lūkesčiams bendraujant su skirtingais žmonėmis. Stigmatizacija nepalieka daug erdvės žmogiškoms vertybėms ir kiekvieno asmens autentiškumui, veikiau priešingai.
Pirma patikrina kitus, tada formuoja elgesį
Ervingas Goffmanas bene pirmasis praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje pabrėžė taip vadinamo įspūdžio valdymo svarbą, kitaip tariant, žmonės dažnai bando sukelti tokį įspūdį, kokio kiti tikisi. Asmenys stengiasi atskleisti savo savybes atsižvelgdami į situaciją. Kiekvienoje situacijoje žmonės sprendžia, kokio elgesio iš jų tuo metu tikisi kiti, ir mėgina pateisinti lūkesčius. Žmonės elgiasi taip, kad atitiktų grupės, kuriai priklauso ar norėtų priklausyti kiti, normas ir idealus.
Kaip pažymėjo A. Siibak, prieš nuspręsdamas, ko kiti iš jo tikisi, asmuo pirmiausiai atlieka testą – išbando kelis elgesio modelius. Atsidūrę naujoje terpėje (tai gali būti ir klasė, ir forumas internete), jaunuoliai ištiria aplinką, kad nustatytų vertybes bei lūkesčius ir pasirinktų optimaliausią strategiją šiems lūkesčiams pateisinti. Tuomet jie tikslingai pristato save, įvertina reakciją ir arba toliau laikosi tos pačios strategijos, arba grįžta prie pirmo žingsnio.
Internetas yra puiki socialinė laboratorija tokiems testams, čia galima eksperimentuoti kuriant ir perkuriant savo tapatybę, kiek širdis geidžia. Čia žmonės gali pavirsti, kuo nori, ir lengvai peršokti nuo tikrosios prie susikurtos tapatybės. Kita vertus, bendravimas internete, nors iš pažiūros yra visai nevaržomas, turi griežtas taisykles. Čia reikia mokėti tam tikrą kalbą.
Stigmatizacijos teorijos
Nors stereotipai padeda mums susiorientuoti pasaulyje, jais remiantis, pasaulio neįmanoma pažinti, ir neįmanoma įdomiai bei džiugiai jame gyventi. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas dr. Linas Venclauskas.
- O kaip apibūdintumėte, kas yra stigmatizacija?
- Stigmatizaciją būtų galima apibūdinti kaip tam tikros grupės išskyrimą iš visuomenės kažkokiu pagrindu (tautiniu, religiniu, lytiniu) ir jos nustūmim
STIGMA
07