Stigmatizacija
medijose
Akvilė Šemetulskytė
Santrauka
Dar prieš pusę amžiaus gyvenimas buvo daug paprastesnis, žmonės tiksliai žinojo, kas jie yra ir ką jie veikia, rėmėsi stipriomis religinėmis, etinėmis, moralinėmis vertybėmis. Tačiau dabar toks suvokimas, kuris vyravo prieš penkiasdešimt metų, atrodo pasenęs ir keistokas. Šiandien žmonės dažnai užduoda klausimus: kas aš, koks aš, kokia yra mano asmenybė, ką aš veikiu ir kur einu? O medijos stengiasi nuolat pateikti atsakymų. Medijos ir globalizuota populiari kultūra daro įtaką tapatybei ir tam, kaip žmogus suvokia save. Savęs suvokimas formuojamas iš senų vertybių (pvz., laisvė), naujų (antirasizmas, globalizacija) siekiant save įtvirtinti, realizuoti. Savirealizacija tampa svarbiausias šių laikų rūpestis.
Visuomenės nariai nenoriai bendrauja su stigmatizuotųjų grupėmis, atstumia jas, nes bendravimas su tos grupės nariais kelią nerimą, baimę, įtampą. Žmonės linkę negatyviai, stereotipiškai apibūdinti stigmatizuotuosius, atmesti ar blogai su jais elgtis. Visuomenė primeta savo stereotipinę nuostatą tai ar kitai grupei (yra „priklijuojama" etiketė). Iš jų laukiama tam tikro elgesio. Sudaromos tokios sąlygos, dėl kurių stigmatizuotasis negali pasielgti kitaip, nei buvo tikėtasi, todėl visuomenės kelta hipotezė apie stigmatizuotojo elgesį pasitvirtina, o vėliau individas ir pats ima elgtis taip, kaip iš jo buvo laukta. Šis procesas yra vadinamas stigmatizavimu (t. y. žmogui, turinčiam tam tikrą stigmą, priskiriamas dažniausiai blogas, negatyvus elgesys, charakterio, asmenybės bruožai ir kt.).
Medijos ir stigmų konstravimas
„Žiniasklaidos žinutės, kurios stereotipizuoja individus tampa mūsų ilgalaikės atminties dalimi. Žiniasklaida paprastai vaizduoja įvairias socialines grupes per specializuoto turinio kanalus: nusikaltimų, pramogų, sporto ir beveik niekada verslo, išsilavinimo, sveikatos ar religijos kontekste. Dėl to mažumų vaizdavimo problema yra tokia svarbi, kadangi istorija parodė, jog stigmatizacija veda prie atpirkimo ožių, kuris veda prie diskriminacijos, pastarasis veda prie atskyrimo, kuris veda prie fizinio smurto, o šis prie genocido“ (Lester 1994).
Kartą maža žuvytė jūroje paklausė savo mamos žuvies: „Mama, kur yra vandenynas? " Ši atsakė: „Brangioji, tu esi jame, tik kadangi tu sukiesi jame, tiesiog to nebejauti." Ar tai nėra mūsų patirtis medijų atžvilgiu - ar nesame taip įsitraukę, kad net nebepastebime to?
Medijų amžiaus vaikai ir jaunimas gali neišlaikyti egzaminų mokykloje, bet bus puikiai išmokę žiniasklaidos suteiktas pamokas: išvardys prekių ženklų pavadinimus, pacituos įžymybių pasisakymus, pakartos reklamų šaukinius ir atpažins garsių korporacijų logotipus. Kodėl taip nutinka? Medijų vaidmuo žmonių gyvenimui yra toks ryškus, kad jos pavadintos masinėmis komunikavimo priemonėmis – jos perteikia informaciją žmonėms, kuriuos skiria vieta bei laikas. Tiesa, nemažai kas kritikuoja tokį apibrėžimą, kuriame žmonės apibūdinami kaip masės, tačiau jis gana tiksliai nusako reikalo esmę. Masinių komunikavimo priemonių veikla taip apraizgiusi pasaulį, kad galėtume palyginti jų tinklą su kolektyviai veikiančia centrine nervų sistema. Kiekviena jų turi specifinių bruožų ir reikalavimų. Masinių komunikavimo priemonių įvairumas, prieinamums ir patrauklumas įtraukia visų tipų žmones ir daro jiems įtaką.
Per medijas - televiziją, radiją, kiną, spaudą, internetą – populiarioji kultūra perduoda įvairias žinias naudodamasi simboliais, vaizdais, ritmais, įsitikinimais, papročiais. Tai vaidina ypač svarbų vaidmenį formuojant žmonių elgesį ir įsitikinimus, daro įtaką asmeniniam, grupės, šalies ar tarptautiniam gyvenimui. Dėl šiuolaikinių medijų žmonės, gyvenantys skirtinguose žemynuose, pažįsta ir naudojasi tais pačiais kultūros produktais. Žmonės seka tas pačias naujienas ir įvykius, žiūri tuos pačius filmus, stebi reportažus iš neramumų siaubiamų zonų, klausosi populiarios muzikos, siunčiasi videožaidimus, „serga“ žiūrėdami pasaulio futbolo čempionatą, žavisi garsių aktorių vaidyba, leidžia laiką socialiniuose tinkluose ir naudojasi kitomis informacinių technologijų teikiamomis paslaugomis. Tačiau medijos ne tik suteikia visas tas galimybes, bet ir kelia problemų. Viena jų - tiesos ir tikrovės problema. Tampa sunku atskirti, kas yra fantazija, o kas yra tikra. Tai, ką rodo televizija - yra gyvas tiesioginis vaizdas ar įrašytas? Žmogus, kurį matėme, yra tikras asmuo ar išmoktas vaidmuo? Kai išsitrina riba tarp tikrovės ir fantazijos, iškyla sunkumų. Sėkmės žmonės, kuriuos dažniausiai pristato informavimo priemonės – TV, kinas, reklaminiai plakatai – patraukia žiūrovus, nors dažniausiai jų įvaizdis būna sukonstruotas medijų ir neatitinka realybės.
Medijos negali būti ignoruojamos; taip pat negalima žvelgti į jas tik kaip į pramogų šaltinį. Jos įsiliejo į mūsų gyvenimus atnešdamos kartu ir savo vertybes. Anksčiau vaiko vertybių pasaulį formuodavo šeima, mokykla ir religija. Dabar medijos bando atsistoti į jų vietą. Vaikas dažnai paliekamas televizoriaus globai, kuriam suteikiamas „auklės“ vaidmuo, nes šių dienų užimtame pasaulyje tėvai dažnai nebeturi laiko skirti pakankamai dėmesio vaiko ugdymui. Tuo tarpu moklykloje vaikas praleidžia nemažą dalį dienos, ir čia mokytojas gali padėti vaikui susigaudyti, ką siūlo masinės komunikavimo priemonės. Todėl kai kuriose pasaulio šalyse mokyklose imta diegti medijų raštingumo ugdymo programa. Ja siekiama padėti vaikams bei jaunimui tapti kritiškai sąmoningiems ir suprasti medijų įtaką jų gyvenimams. Programa padeda pažinti medijas, analizuoti, kaip jos veikia ir ką jos siūlo, ugdytis kritišką požiūrį. Kritiškas požiūris nereiškia, kad į šiuolaikinius reiškinius reikia žiūrėti neigiamai – tai reiškia, kad medijų vartotojas turi atsirinkti, kas jam reikalinga informacijos gausoje, turėti savo nuomonę ir neprarasti savų vertybių, neleisti, kad medijos juo manipuliuotų.
Medijos gilina stigmas
Kas yra stigmatizacija? Tai yra tam tikrų grupių ir žmonių socialinis skirstymas pagal supaprastintus ir apibendrintus ženklus, kurie atvirai ar užslėptai atspindi vertybių rinkinį, požiūrį į elgesį, charakteristiką ir istoriją; tai visuotinai priimta, šabloniška ir dažnai supaprastinta nuomonė, kai asmuo, grupė, įvykis ar dalykas yra vertinamas pritaikant nesikeičiantį standartą, nekreipiant jokio dėmesio į individualumą ar išskirtinumą.
Medijos daro įtaką tam, kaip kiti žmonės mus vertina, grupuoja pagal demografines ir kultūrines charakteristikas, socialiniai santykiai iš dalies yra palaikomi nusistovėjusio supratimo arba stereotipų apie žmones, kuriuos medijos suteikia.
Viena populiarių stigmų, ypač Vakarų kultūroje, „kas gražu – tas gerai“. Jau vaikystėje iš pasakų girdėjome, kad viskas, kas gražu, yra teigiama, kas negražu – neigiama. Nepaisant galimų neigiamų charakteristikų (pvz., fiziškai patrauklus žmogus gali būti labai komunikabilus, tačiau pasižymėti prastais intelektiniais sugebėjimais), fizinis grožis yra labai pageidaujama charakteristika. Tad medijos, ypač reklamos srityje, bombarduoja mus gražių žmonių vaizdais. Sąmoningai ar ne kai kurie žmonės lygina save su pristatomu idealu ir dažnai lieka nusivylę savo paties išvaizda. Medijos pristato įvairių vaidmenų modelius. Šie ne tik pateikia daugybę stiliaus, laisvalaikio, pomėgių elementų, bet ir apibrėžia bendras socialinio elgesio kategorijas. Iš medijų pateikiamo socialinio pavyzdžio žiūrovas gali suprasti, ką reiškia būti jauna juodaode moterimi ar darbininkų klasės baltaodžiu vyru.
Rasinė, etninė stigmatizacija
Rasinė ir etninė stigmatizacija galioja nepaisant dešimtmečius trukusių pastangų ją išrauti, pradedant judėjimu už žmogaus teises, baigiant dabartinėmis iniciatyvomis propaguoti multikultūrizmą. Stigmatizacijos išlaikymas – tai vienas iš būdų, kuriuo manipuliuoja dominuojančios grupės, norėdamos išlikti socialinės hierarchijos viršūnėje ir primesti savo valią kitiems. Viena priežasčių kodėl ji išsilaiko – dominuojančiai grupei priklausantys nariai, lygindami save su kitais, vertina save palankiau ir taip aukština pasitikėjimą savimi. Medijos retai kuria šias stigmas, dauguma jų turi gilias istorines šaknis. Tačiau čia medijos atlieka svarbų vaidmenį, nes jos kartoja, įteisina ir įamžina daugumą negatyvių tam tikrų grupių vaizdavimų. Tai gali turėti lemiamos įtakos tam, kaip mažumai priklausantys asmenys suvokia save.
Vienas stipriausių mechanizmų išlaikyti valdžią ir laikyti mažumos grupes atokiau – tai daryti jos narius nematomus. Kaip tai suprasti? Tie, kurių nevaizduoja medijos, kurie nefigūruoja masinės informacijos priemonių pranešimuose, tarsi neegzistuoja; nematomumas reiškia socialinės įtakos neturėjimą. Vaikai ir paaugliai, kurie nemato tokių personažų „kaip jie patys“ televizijoje, gauna esminę pamoką apie jų grupės vietą visuomenėje. Jiems kasdien siunčiama aiški žinia, kad visuomenėje jie nedaug tereiškia. Maža to – ne tik kad medijose beveik nėra vietos etninėms mažumoms, tačiau kai jos galiausiai sulaukia dėmesio, jos vaizduojamos neigiamai. Paprastai etninės mažumos siejamos su nusikaltimais, smurtu, alkoholiu, narkotikais, nedarbu. Santykiai tarp skirtingų etninių grupių irgi nesulaukia dėmesio, nebent įtraukiami valdžios atstovai ar institucijos. Skirtingų rasių vaikai retai vaizduojami žaidžiantys drauge (išimtis – socialinės reklamos ir programos). Nematomumas bei neigiamas medijų pristatymas nulemia, kad etninių ir rasinių mažumų vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia žiūrėdami televiziją, mažiau savimi pasitiki, jaučiasi atstumti, nėra suinteresuoti būti dalimi gyvenimo, kuris teka už jų bendruomenės ribų. Taip galiausiai televizija, kurios mažumoms priklausantys žiūrovai ieško kaip įrankio integruotis ir patenkinti socializacijos poreikį, dar labiau juos atitolina ir izoliuoja nuo visuomenės daugumos.
Kadaise taip nutiko su afroamerikiečiais dėl iškreipto, menkinančio požiūrio į jų istoriją, vyravusio medijų produktuose ir edukacinėje sistemoje. Toks formavimas privertė afroamerikiečius patikėti, kad Afrika neturi paveldo, kuriuo galėtų didžiuotis. Neretai pasitaikydavo, kad jie gėdijosi savo kilmės ir stengėsi atmesti bet kokias sąsajas su kultūra, kuri buvo ne baltųjų kultūra, kurios šaknys ne Europoje. Tokia situacija sukelia dviprasmišką jausmą dėl savo rasinės tapatybės. Gali sukelti įvairių pasekmių: žmogus gali įtikėti, kad jei nepageidautina būti mažumos grupės nariu, jis turi tarsi neigiamą statusą, ir tai neigiamai paveikia savęs suvokimą („būti grupės nariu blogai, vadinasi, aš blogas“); jei būti nariu nepageidautina, tada problemos sprendimas – atsiriboti nuo grupės („būti nariu yra blogai, tad aš stengsiuos atrodyti, elgtis ir galvoti lyg nebūčiau tos grupės narys“); socialinė nelygybė grupės atžvilgiu gali didinti nusivylimą ir daugumos kultūros atmetimą, stiprinant ryšius su savo grupe („žmonės, kuriuos pažįstu ir myliu, yra grupės nariai, tad visuomenė yra neteisinga ir negera“). Apmaudas gali didinti savimonę, kurdamas atsakomąjį efektą – mažumos nariai ima reikalauti didesnių teisių ir dėmesio.
Taigi, nors medijų peršama nuomonė nėra visuotinai priimama, tačiau atspindi dominuojančią stigmatizaciją. Ji gali turėti įtakos mūsų kuriamoms socialinėms schemoms ir lūkesčiams bendraujant su skirtingais žmonėmis. Stigmatizacija nepalieka daug erdvės žmogiškoms vertybėms ir kiekvieno asmens autentiškumui, veikiau priešingai.
Pirma patikrina kitus, tada formuoja elgesį
Ervingas Goffmanas bene pirmasis praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje pabrėžė taip vadinamo įspūdžio valdymo svarbą, kitaip tariant, žmonės dažnai bando sukelti tokį įspūdį, kokio kiti tikisi. Asmenys stengiasi atskleisti savo savybes atsižvelgdami į situaciją. Kiekvienoje situacijoje žmonės sprendžia, kokio elgesio iš jų tuo metu tikisi kiti, ir mėgina pateisinti lūkesčius. Žmonės elgiasi taip, kad atitiktų grupės, kuriai priklauso ar norėtų priklausyti kiti, normas ir idealus.
Kaip pažymėjo A. Siibak, prieš nuspręsdamas, ko kiti iš jo tikisi, asmuo pirmiausiai atlieka testą – išbando kelis elgesio modelius. Atsidūrę naujoje terpėje (tai gali būti ir klasė, ir forumas internete), jaunuoliai ištiria aplinką, kad nustatytų vertybes bei lūkesčius ir pasirinktų optimaliausią strategiją šiems lūkesčiams pateisinti. Tuomet jie tikslingai pristato save, įvertina reakciją ir arba toliau laikosi tos pačios strategijos, arba grįžta prie pirmo žingsnio.
Internetas yra puiki socialinė laboratorija tokiems testams, čia galima eksperimentuoti kuriant ir perkuriant savo tapatybę, kiek širdis geidžia. Čia žmonės gali pavirsti, kuo nori, ir lengvai peršokti nuo tikrosios prie susikurtos tapatybės. Kita vertus, bendravimas internete, nors iš pažiūros yra visai nevaržomas, turi griežtas taisykles. Čia reikia mokėti tam tikrą kalbą.
Stigmatizacijos teorijos
Nors stereotipai padeda mums susiorientuoti pasaulyje, jais remiantis, pasaulio neįmanoma pažinti, ir neįmanoma įdomiai bei džiugiai jame gyventi. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas dr. Linas Venclauskas.
- O kaip apibūdintumėte, kas yra stigmatizacija?
- Stigmatizaciją būtų galima apibūdinti kaip tam tikros grupės išskyrimą iš visuomenės kažkokiu pagrindu (tautiniu, religiniu, lytiniu) ir jos nustūmimą į visuomenės gyvenimo paraštes. Šiandienos realijomis ir kategorijomis kalbant, stigmatizaciją mūsų visuomenėje stipriai patiria romų tautybės žmonės. Pirmas žingsnis į stigmatizaciją vis tiek yra stereotipas. Jei romas, tai jis – būtinai bedarbis, susijęs su narkotikų prekyba, vagystėmis ir apgavystėmis. Šios žmonių grupės integracija į visuomenę yra pakankamai sudėtingas procesas, nes visuomenės reakcija yra stigmatizuota. Ir įvairios sociologinės apklausos galėtų tai rodyti.
Tos žmonių grupės, kurios yra stigmatizuotos, laikomos kažkur visuomenės paraštėse, su jomis bendrauti yra vengiama. Jie yra, bet neva geriausia juos ignoruoti, nekreipti į juos dėmesio. O taip manome todėl, kad mums jie atrodo kitokie, išskirtiniai. Jei kalbame stigmatizacijos, stereotipizacijos terminais, tai tas kitoniškumas, išskirtinumas dažniausiai reiškia, kad jie – blogesni už mus.
Stigmatizavimui paaiškinti sukurta įvairių teorijų. Viena iš jų yra K. Katz ir D. Glass ambivalentiškumo reakcijos išplėtimo teorija. Ji remiasi tokiomis prielaidomis: 1. Jausmai ir nuostatos stigmatizuojamų grupių atžvilgiu dažniausiai yra ambivalentiniai, o ne aiškūs ar draugiški; 2. Įvykiai, kurie sužadina ambivalentiškus jausmus tam tikrai grupei, kelia grėsmę individo savigarbai; 3. Pastangos sumažinti grėsmę gali įgyti tokią formą, kuri pasireikš ekstremaliu elgesiu nuostatos objekto atžvilgiu.
E. Jones (1984), remdamasis vaidmenų teorija, iškėlė mintį, kad stigmatizuotieji visuomenėje vaidina „vaiko tarp suaugusiųjų" vaidmenį, būna pasyvūs, stengiasi atkreipti į save dėmesį, izoliuotis ir panašiai. Tai sukelia jų funkcionavimo visuomenėje problemų. J. Brigham (1991) kelia idėją, kad stigmatizuotieji - tai naujas, neįprastas stimulas, o stimulo naujumas visada gąsdina. Todėl žmonės į stigmatizuotuosius reaguoja su baime, įtampa, stengiasi nuo jų atsiriboti. E. Goffman (1963) išskyrė asocijuotąją stigmą kaip atskirą stigmatizavimo rūšį. Asocijuota stigma - tai tokia stigma, kai asmuo būnantis ar bendraujantis su stigmatizuotuoju, bet pats neturintis jokių deviantiškumo požymių, priskiriamas prie stigmatizuotųjų grupės arba jame imama įžvelgti įvairūs moralės ir elgesio defektai. A. Farina ir kiti, atlikę tyrimus, teigia, jog visuomenės nuomone, studentai, kurių tėvai yra alkoholikai ar yra įkalinti bei kt., turi sunkumų mokydamiesi. A. Farina aiškina, kad asocijuotoji stigma atsiranda dėl to, kad tikima paveldimumo ir išmokimo įtaka kartų elgesiui. Žmonės, nebeturintys stigmos, bet anksčiau ją turėję, vis tiek laikomi stigmatizuotaisiais ir yra atstumiami. Stigmatizuotiesiems priskiriami ne tik elgesio ar gyvenimo, bet ir moraliniai defektai (K. Ebourh, 1988). Jei nėra galimybės išvengti ar atstumti stigmatizuojamųjų, žmonės dažniau linkę juos pasirinkti kaip bendradarbius, nei užmegzti asmeninius, artimus ryšius (draugauti, mylėti, kurti šeimą ar kt.) (H. Rodin, J. Price, 1982).
Prisitaikymas
Nors Maurice‘as Edelmanas teigė, kad žmogus iš medijų pasiima tik tą informaciją, kuri sutampa su jo vidiniais įsitikinimais, tačiau jis tinkamai neįvertino pačių medijų vaidmens. Medijos savo ruožtu taikosi prie vartotojų norų ir atitinkamai kuria savo pranešimus. Ilgainiui „svarbaus“ įvykio statusas bus suteikiamas tik tiems įvykiams, apie kuriuos informacijos vartotojai norės išgirsti, o medijos tokį jų norą negalvodamos tenkins. Medijų pranešimai taps ketvirtosios stadijos atvaizdais, neturinčiais jokio ryšio su bet kokia realybe, t.y. „grynais savęs paties simuliakrais“.
Išsakytam teiginiui, atrodytų, turėtų prieštarauti tai, kad skirtingus įvykius skirtingos medijos aprašo savaip, o tam tikrų įvykių vertinimai jose kategoriškai skiriasi. Vis dėlto šis prieštaravimas tėra labai paviršinė pliuralizmo iliuzija. Įsižiūrėjus giliau, tampa aišku, kad medijų, aptarnaujančių tas pačias informacijos erdves, pranešimai beveik idealiai sutampa, o skirtumai tarp skirtingo pobūdžio informacinių erdvių pamažu nyksta.
Galima niūriai spėti, jog žmonės ilgainiui taps ne tik medijų pranešimų vartotojais, bet ir jų turinio formuotojais, todėl medijos atitrūks nuo savo pirminės funkcijos – informuoti, ir taps tik aklomis publikos norų tenkintojomis.
STIGMA
06