E. Jones (1984), remdamasis vaidmenų teorija, iškėlė mintį, kad stigmatizuotieji visuomenėje vaidina „vaiko tarp suaugusiųjų" vaidmenį, būna pasyvūs, stengiasi atkreipti į save dėmesį, izoliuotis ir panašiai. Tai sukelia jų funkcionavimo visuomenėje problemų. J. Brigham (1991) kelia idėją, kad stigmatizuotieji - tai naujas, neįprastas stimulas, o stimulo naujumas visada gąsdina. Todėl žmonės į stigmatizuotuosius reaguoja su baime, įtampa, stengiasi nuo jų atsiriboti. E. Goffman (1963) išskyrė asocijuotąją stigmą kaip atskirą stigmatizavimo rūšį. Asocijuota stigma - tai tokia stigma, kai asmuo būnantis ar bendraujantis su stigmatizuotuoju, bet pats neturintis jokių deviantiškumo požymių, priskiriamas prie stigmatizuotųjų grupės arba jame imama įžvelgti įvairūs moralės ir elgesio defektai. A. Farina ir kiti, atlikę tyrimus, teigia, jog visuomenės nuomone, studentai, kurių tėvai yra alkoholikai ar yra įkalinti bei kt., turi sunkumų mokydamiesi. A. Farina aiškina, kad asocijuotoji stigma atsiranda dėl to, kad tikima paveldimumo ir išmokimo įtaka kartų elgesiui. Žmonės, nebeturintys stigmos, bet anksčiau ją turėję, vis tiek laikomi stigmatizuotaisiais ir yra atstumiami. Stigmatizuotiesiems priskiriami ne tik elgesio ar gyvenimo, bet ir moraliniai defektai (K. Ebourh, 1988). Jei nėra galimybės išvengti ar atstumti stigmatizuojamųjų, žmonės dažniau linkę juos pasirinkti kaip bendradarbiusa, nei užmegzti asmeninius, artimus ryšius (draugauti, mylėti, kurti šeimą ar kt.) (H. Rodin, J. Price, 1982).
Prisitaikymas
Nors Maurice‘as Edelmanas teigė, kad žmogus iš medijų pasiima tik tą informaciją, kuri sutampa su jo vidiniais įsitikinimais, tačiau jis tinkamai neįvertino pačių medijų vaidmens. Medijos savo ruožtu taikosi prie vartotojų norų ir atitinkamai kuria savo pranešimus. Ilgainiui „svarbaus“ įvykio statusas bus suteikiamas tik tiems įvykiams, apie kuriuos informacijos vartotojai norės išgirsti, o medijos tokį jų norą negalvodamos tenkins. Medijų pranešimai taps ketvirtosios stadijos atvaizdais, neturinčiais jokio ryšio su bet kokia realybe, t.y. „grynais savęs paties simuliakrais“.
Išsakytam teiginiui, atrodytų, turėtų prieštarauti tai, kad skirtingus įvykius skirtingos medijos aprašo savaip, o tam tikrų įvykių vertinimai jose kategoriškai skiriasi. Vis dėlto šis prieštaravimas tėra labai paviršinė pliuralizmo iliuzija. Įsižiūrėjus giliau, tampa aišku, kad medijų, aptarnaujančių tas pačias informacijos erdves, pranešimai beveik idealiai sutampa, o skirtumai tarp skirtingo pobūdžio informacinių erdvių pamažu nyksta.
Galima niūriai spėti, jog žmonės ilgainiui taps ne tik medijų pranešimų vartotojais, bet ir jų turinio formuotojais, todėl medijos atitrūks nuo savo pirminės funkcijos – informuoti, ir taps tik aklomis publikos norų tenkintojomis.
Literatūros sąrašas:
1.McLuhan, M., Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003.
Šaltiniai:
2.http://mindaugas.mizaras.lt/2013/02/rasau-toliau-stigmatizacija/, Rašau toliau… Stigmatizacija, 2013.
3.http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-11-09-dalia-zemaityte-mediju-rastingumas-apie-tapatybe-ir-susitapatinima/71777, Žemaitytė, D., Medijų raštingumas: apie tapatybę ir susitapatinimą, 2011.
4.http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-08-18-mokslininkas-gajausi-stereotipai-siandien-apie-tautines-mazumas-ir-homoseksualus/105811/print, Mokslininkas: gajausi stereotipai šiandien – apie tautines mažumas ir homoseksualus, 2013.
5.http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-11-28-dalia-zemaityte-mediju-rastingumas-stereotipu-itaka/72684, Žemaitytė, D., Medijų raštingumas: stereotipų įtaka, 2011.
STIGMA
09