bernelis.“„Pamotė ne motulė, pamotė ne Vaikams
širdelė/ Kap šukau man galvelį rovė gelsvas dainuojamos
kaselas./ Kap vilko marškinėlius, laužė, baltas lydimas
rankelas,..“ Pasakojimuose visada gėris nugali blogį, bet
Broliai ir tėvai mergelę saugojo, jų saugojimas taip pat visada jis pasiekiamas tik smurtaujant
buvo susietas su smurtu ir kerštu: „Vos tik - tai ir pasaka apie „Mergelę ir žaltį“, „Vargšo
tėvas tai išgirdo tumbailylia op, / Tuoj iš lovos laimę“ (Karbelytė, Stundžienė 1996:197–215).
išsirito tumbailylią op./ Stvėrė savo puštalietą Pasakoje apie „Žaltį ir mergaitę“ pasakojama,
tumbailylia op,/ Šovė Jonui minkšton vieton kaip mergaitės broliai grasina mušti vaiką, kad
tumbailylia op.“, „Vai vijo vijo ir pavijo,/ iš jo išgautų tiesą (Kerbelytė, Stundžienė
Dalgeliais kirto ir nukirto.“ 1996:215). Kaip piemenys iš našlaičio vaikelio
Daugiausia dainų yra surinkta vestuvių tema. juokėsi
Todėl, piršlių mergaitė bijojo pas tėvus eiti ir apie nelaimę
atvažiavimo iki sugrįžtuvių (kai dukrelė pasakyti, nes žinojo, kad ją muš (Čepukienė
praėjus savaitei po išvežimo iš tėvų namų, vėl 1973:167–
juos
kad
jos
trukdavo
aplankydavo).
apdainuojamas
nuo
Labiau
dainose,
kurios
nuo mažens
lopšinės.
apeigų,
ir grasino
sekamos
pasakos,
Kiekvienas
pamokymų,
primušti,
kaip
darbas
dainų.
jauna
183).
smurtas
skirtos
laikotarpiui po vestuvių: „Po šliūbavonių,/ Po
vinčiavonių/ Daužė mani per veidelį.“, „Siūki,
siūki, mergužėle,-/ tai aš nunešiosiu,/ O tau,
jaunai mergužėliai,/ Skūrą risavosiu.“, „Ir
nuėjo mergužėlė vyro atvaduocia/ Griebė
vyras už kaselių šinkorkai aduocia.“
Kai
kuriose
dainose
pašiepiančiai
apdainuojamos kitos kultūros – žydai, čigonai.
Jie parodomi kaip neigiami ir nepriimtini
personažai: „-Kas ty supas?/ -Ponaitėlės./ -Kas
daboja?/ -Cigonkėlės./ -Kas ty supas?/ -Po
pyragui./ -Kas daboja?/ -Po bažotagui.“,
„Liepė anyta nedėlioj velėc./ Aš ne žydauka
(Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)
nedėlioj velėc.“, „Kodėl, sena, negirdėjai,/ Kap
dukrelę vežė/ Šūkaudami ūkaudami/ Juodzi
čigonėliai?“
7