Lietuvių liaudies pasakojamosios tautosakos nuo anytos kentėjo, kaip jų jaunų vaikė. O
kūriniuose gausu pasakojimų apie raganas, vyras buvo tinginys ir dar jei ko nespėdavo
laumes, velnius, kvailius, gyvūnus, našlaičius. padaryti, tai su botagu mušdavo. Jauna našlė
Teigiami personažai nužudyti atgyja, o blogieji liko, sunkiai tris vaikus augino, bet užaugino“.
nužudomi („Našlaitėlė Elenytė ir Joniukas“). Garsios mūsų krašto folkloro puoselėtojos
Pasakose našlaičius skriaudžia pamotės, bet Anelės Čepukienės prisiminimais remiantis
gelbėja gyvūnai. Nužudyti teigiami personažai yra išleistos kelios knygos. Viena žinomiausių
pavirsta kalbančiais medeliais knygų yra “Oi tu kregždele”, kurioje surinkta
(„Sigutė“, „Aukso obelėlė“, „Vilkais pavirtę ir užrašyta daug folkloro – dainų, patarlių,
broliai“, „Žirninis Jonas“, „Dvylika brolių, priežodžių, pasakų, prisiminimų. Čepukienės
juodvarniais lakstančių“). prisiminimuose taip pat randame pasakojimų
Senolių prisiminimuose smurtas yra labai apie smurtą, kaip ji bijojo pasakyti, kad karvės
dažnai minimas, kaip auklėjamoji priemonė. dingo, net namo bijojo eiti, nes žinojo, kad
Kaip sakė garbaus amžiaus moteris (Janina, 73 gaus „rykšti per šonus“.
paukščiais,
m.): „Mes, vaikeli, ir lupc gaudami žmonėm
Atlikus tautosakos analizę paaiškėja, kad
užaugom. Ir kitus gerbėm, o jau mokytojas tai smurto
mum buvo kap Dzievas. Ir savo vaikelius ne patarlėse, dainose, pasakojimuose.
cik bariau, bet ir „beržinės košės„ daviau“. Analizuojant
Kita moteris (Albina, 76 m.) pasakojo: „Nuo rinkinius paaiškėja, kad smurtas lietuvių
ko cik skūron negavau. Ir baronas ragais, kad liaudies folklore auklėjant vaikus perteikiamas
jį kyrkinau. Ir tėvulis rykšteli, kad jo naudojant
motociklu prūdan mažukė būdama invažavau prisiminimus iš kartos į kartą. Tai tapo ir tėvų,
(tuom čėsu jis visam dzideliam mūs kaimi ir vaikų bendravimo pavyzdžiu.
vienas turėjo, ba bagotas buvo). O sesulė kiek
motulai mani priskūndė, tai jai pirštukų
nulaužiau, tai šluotu mušau, už tai ir nuog
motulės gavau. Sesulė buvo jaunesnė, tai jų
labai šėnavojo“. O pati seniausia mūsų kaimo
moteris (Zabalia, 99 m.) pasakojo, kaip jai
reikėdavo karves gint į pamiškes dar prieš
auštant, kaip bardavo ir mušdavo jei tos karvės
kur nuklysdavo ir javus ar bulves ištrypdavo.
Ji prisiminė, kaip jos močiutė pasakojo, kiek
apraiškų
yra
visame
lietuvių
patarles,
folklore
liaudies
dainas,
-
folkloro
pasakojimus,
Niekas negalvojo, kad mušimas blogai. Tai
priėmė, kaip auklėjimą ir būtinybę. Folkloras
parodo, kad tuo metu smurtas nebuvo taip
sureikšminamas, kaip dabar. Visi pamokymai,
dainos, pasakojimai buvo perduodami žodžiu
ir elgesiu. Per tautosaką mes atrandame
papročius, tradicijas, šeimos vertybes. Visa
informacija apie auklėjimą buvo perduodama
iš motinos dukrai, iš tėvo sūnui. Ir taip iš
8