7
2018 m. Nr. 3 (496)
Skyriuje vertinamas universalumas,
kiekvienas mūsų galime pakeisti kitą savo
skyriaus karį: ar tai būtų kulkosvaidi-
ninkas, ar vedlys, ar inžinierius, ar kitas.
Esame uniklalūs atskirai ir vienodi ben-
drai. Manau, blogai, jei skyriuje vienas
karys sugeba kažką, ko kitas nemoka. Aš,
asmeniškai, esu baigęs Šaulio kursą, ta-
čiau moku naudotis ir kulkosvaidžiu, ir
granatsvaidžiu – esu iš jų šaudęs ir gerai
įvaldęs: taip, prireikus, skyriaus sudėtyje
galiu atlikti įvairias užduotis. Visi skyriuje
mokomės papildomai nieko neverčiami
tiek mokymų, tiek pratybų metu. Tai, kad
esu šio puikaus skyriaus sudėtyje – gal
likimas? Prie skyriaus prisijungiau po savo
antrųjų pratybų KASP, kuomet mane susi-
rado ir pakvietė skyriaus vadas Darius. Po
kelių savaičių jau su šiuo skyriumi dalyva-
vome rinktinės GPS varžybose, tada mūsų
pajėgų varžybose ir, galiausiai, Sausumos
pajėgų varžybos – kur tapome nugalėto-
jais! Džiaugiuosi tarnaudamas tarp tokių
vyrų, nes čia susirinkę kariai savanoriai
yra puikiai pasiruošę ir susigroję. Birželį,
mes ir dar kitas rinktinės skyrius, vyko-
me į Pensilvanijos nacionalinės gvardijos
„Fort Indiantown Gap“ stovyklą treniruo-
tis. Smagu, kad mūsų darbas vertinimas
pajėgų mastu.
Skyriuje mus vienija atsidavimas tam,
ką darome ir noras pasiekti rezultatą: už-
davinius išsikeliame patys ir juos įvei-
kiame. Visi esame atėję skirtingu metu
ir kiekvienas iš mūsų supranta, kad jei
kam per sunku, galima išeiti į kitą skyrių,
kur gyvenimas būtų kiek ramesnis, rečiau
pratybų, jos lengvesnės. Neformalus mūsų
šūkis: „Visi už vieną, vienas už visus”. Beje,
mūsų ryšiai neužsibaigia išėjus pro kuo-
pos vartus, mes susitinkame kavinėse, pas
ką nors pavakarojame – kepame grilį, pa-
sėdime pirtelėje, o jei sekmadienį nebūna
pratybų – Vingio parke bėgiojame. Štai
tokie mūsų komandinės dvasios ingredi-
entai.
Studentas – karys
Tarnyba Savanorių pajėgose man yra
smagus užsiėmimas, hobis, darbas... Kiek-
vienoms pratyboms su šypsena veide ati-
duodu 120 procentų savęs. Kai sekmadienį
pratybos baigiasi, įmetu skalbti uniformą
ir ruošiu namų darbus. Pirmadienį jau
sėdžiu universiteto auditorijoje. Kurse esu
apsuptas merginų: iš 24 žmonių – tik 4
Mūsų skyriaus unikalumas
Tai, kad esu šio puikaus skyriaus
sudėtyje – gal likimas? Su skyriumi
dalyvavome rinktinės GPS varžy-
bose, tada mūsų pajėgų varžybose
ir, galiausiai, Sausumos pajėgų
varžybos – čia tapome nugalėto-
jais! Džiaugiuosi tarnaudamas tarp
tokių vyrų, nes čia susirinkę kariai
savanoriai yra puikiai pasiruošę ir
susigroję. Va, birželį, mes ir dar kitas
rinktinės skyrius, vykome į Pensil-
vanijos nacionalinės gvardijos „Fort
Indiantown Gap“ stovyklą treni-
ruotis. Smagu, kad mūsų darbas
vertinimas pajėgų mastu.
vaikinai. Bet savo išrinktosios dar netu-
riu. Gal dėl to, kad nerasčiau tam laiko.
Pagalvokite, pavyzdžiui, pernai, ruošiantis
GPSV, kiekvieną savaitgalį praleisdavome
miškuose. Kuri tai iškentėtų? Mano
tėveliai yra meniškų pažiūrų žmonės, jie,
nors ir nerodo didžiulio susižavėjimo, bet
mano pasirinkimui pritaria, jį gerbia, ver-
tina kaip svarbią mano gyvenimo dalį.
Karys ir civilis yra du pasauliai, tačiau,
mano atveju, jie yra ganėtinai susilieję.
Kariuomenėje pritaikome civilines žinia s
(pavyzdžiui, mūsų skyriuje yra baigusiųjų
inžinerijos studijas, jie savo žinias puikiai
pritaiko karyboje). Lygiai taip pat kariuo-
menėje įgytos žinios praverčia gyvenime:
stresinės situacijos, pirmosios pagalbos
įgūdžiai – juk kiekvienas karys to mo-
komas. Net mano humanitarinis išsilavi-
nimas gali kada nors praversti: pratybų
metu su vokiečiais, anglakalbiais, ispa-
nais komunikuoti galėčiau be problemų.
Kariuomenė jaunam žmogui tikrai su-
teikia naujų savybių: ryžto, drąsos, čia
užsigrūdina kiekvienas. Visos šios savybės
vėliau gali lemti ir mūsų kasdienybę: tarki-
me, ištikus nesėkmei, kiekvienas, bent šio-
kios tokios karinės patirties turintis žmo-
gus supras, kad gali būti ir blogiau. Todėl
neverta nusiminti, geriau nusišypsoti ir,
kad ir kokia didelė problema atrodytų,
visada yra kitos durys, kurios – prireikus
– atsidarys. Nesėkmė nestabdo, o suteikia
galimybę judėti toliau. Jei žmogus pats
to nori – jį kariuomenė vienaip ar kitaip
subrandina.
Mano pirmosios pratybos Savanorių
pajėgose nustebino nevaržoma, draugiška
atmosfera. Kai laipsniu aukštesnis karys
pirmas tau paduoda ranką, o ne laukia,
kada jam atiduosi pagarbą; kai nereikia
prašyti leidimo pas vadą užeiti į kabinetą
ir t. t. – mano įsitikinimu, tai yra teigiami
dalykai: tai, ką aš vadinu pozityviu lanks-
tumu. Susitikę paduodame vieni kitiems
rankas kaip tikri draugai, kaip ginklo bro-
liai. Taip susikuria nemeluota broliška
atmosfera, kur vieni kitus remiame, mo-
tyvuojame. Visi, kurie čia atėjo – galėjo to
ir nedaryti.
Valanda X galvoje
Tam ruošiamės kiekvieną dieną praty-
bose: jei kas pasisuktų ne taip – žinotume
kaip elgtis. Manau, kiekvienas žmogus
kariuomenėje turėtų suprasti kur esąs:
tai nėra darbas, kuris baigiasi 17 valandą
ir išmokama pastovi alga. Esant reikalui,
kiekvienas turėsime daryti tai, ką moka-
me geriausiai, ko vis dar treniruojamės.
Gyvename vieną kartą, o jei jau gyveni, tai
norisi kažką tokio nuveikti kad, prireikus,
padarytum viską iki galo.
Manau, mūsų pajėgose tvyro gera dva-
sia – savanoriškumo. Tai suteikia galimybę
kiekvienam būti (darbais, o ne žodžiais)
atsidavusiais tarnybai, lankstiems ir iš-
radingiems patikėtų užduočių vykdyme,
džiaugtis gerėjančiu pajėgų ir visos ka-
riuomenės finansavimu, laukti daugiau
prasmingų pratybų. Juk, sutikite, oficialia-
me tvarkaraštyje įrašyti 8 savaitgaliai per
metus – tai absurdiškai mažai. Gerai, kad
mūsų skyrius pratybų organizuoja žymiai
daugiau: už tai reikia dėkoti mūsų vadams
ir, akivaizdu, mūsų skyriaus vadui Dariui,
kuriam kariuomenė yra aukščiausiai vis-
ko, nors civiliniam gyvenime jis turi aibę
užsiėmimų.