6
G R E T O S E
Rojaus pasirinkimas: kodėl po šauktinių į KASP?
Su pirmuoju šaukimu( 2015 – 2016 m.) baigęs Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Dragūnų batalione, eil. Rojus ULIS Vilniaus universitete pradėjo vokiečių – ispanų kalbų studijas ir... tarnybą Savanorių pajėgose. Jaunuolis tarnauja 802-osios kuopos skyriuje, kuris pernai nugalėjo Sausumos pajėgų Geriausio pėstininkų skyriaus varžybas ir yra tapęs skyriaus – kumščio sinonimu. Birželio pradžioje Rojus drauge su savo skyriaus kariais savanoriais išvyko į pratybas Pensilvanijos nacionalinėje gvardijoje kur kartu Pensilvanijos su gvardiečiais treniravosi „ Fort Indiantown Gap“ bazės mokymo centre. Kokių motyvų vedinas eil. R. Ulis, sykį jau atlikęs pareigą tėvynei, vėl užsimovė kariškus batus?
Dar besimokydamas 12-oje gimnazijos klasėje, svarstydamas ką, norėčiau studijuoti, nusprendžiau patikrinti kas yra kario kelias. Nuvykau į Karo akademiją, dalyvavau atrankoje, ją praėjau. Bet ten nepasilikau. Sąžiningai pats sau išvardijau visus už ir prieš – pastarųjų buvo daugiau. Pavyzdžiui, viename iš atrankos etapų, kuomet Karo akademijoje besimokantys kursantai pasakoja apie karininko gyvenimą, tarnybą, iššūkius – supratau, kad tai ne man: tiek visos sistemos organizavimas, valdymas, karininkui būtini vadovavimo, lyderystės iššūkiai nėra mano pašaukimas … Be to, Karo akademiją baigusiųjų karininkų tarnyba yra orientuota į nuolatinį karjeros siekimą, matuojamą vis aukštesniais laipsniais. Pabaigęs karinę karjerą – žmogus yra dar darbingas – tačiau civilinėje rinkoje praktiškai neturi pagrindo po kojomis. Nenorėjau ir įsipareigoti, netekdamas pasirinkimo laisvės: juk Karo akademijos absolventai privalo numatytą metų kiekį ištarnauti kariuomenėje. Pragmatiškas proto balsas kuždėjo, jog reiktų baigti kokias nors civilinių mokslų studijas, kad turėčiau realius pagrindus po kojomis išgyvenimui.
Karininko tarnyba versus eilinio kario duona
Kaip tik tuo metu – 2015 – 2016 metais – parsidėjo pirmoji atranka į Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą( NPPKT). Nusprendžiau tapti šauktiniu. Išėjau su pačia pirmąja laida, nes tai buvo labai patogus laikas – viskas prasidėjo vasaros pabaigoje, rugpjūtį, o baigėsi gegužės mėnesį. Ir tada buvau įsitikinęs, ir dabar tebesu: pareigą Tėvynei geriausia atlikti po mokyklos, kai dar žmogus neturi įsipareigojimų nei mokslams, nei būsimajai karjerai. Šauktinio tarnyba Dragūnų batalione – matyt, kaip ir daugumai, pirmojo šaukimo jaunuolių – buvo apgaubta šiokiu tokiu nežinomybės pojūčiu. Tas tęsėsi nuo dokumentų pridavimo, iki pirmųjų tarnybos mėnesių. Dabar apie tarnybą yra daugybė straipsnių, net filmų, nuo informacijos lūžta batalionų socialinės žiniasklaidos puslapiai. Prieš trejus metus šis informacinis laukas buvo tuščias. Nežinojome nei ką, nei kaip veiksime. Labiausiai netikėta ir kiek nesuprantama buvo kuris laikas yra tavo asmeninis, o kuris skirtas tarnybai: dėl itin dažnų rikiuotės pratybų, būdavo, laužai galvą ar čia jau tavo laisvas laikas, ar gali, pavyzdžiui, nueiti į dušą, ar staiga vėl pasigirs: „ kuopa, rikiuot”. Vėliau viskas normalizavosi, įsivyravo tam tikra rutina, „ pagavome dienotvarkę”. Atvirai pasakius, per visus 9 šauktinio tarnybos mėnesius absoliutaus komforto jausmo taip ir nepatyriau. Dabar, jau sudėjus šauktinio ir Savanorių pajėgų kario ištarnautą laiką, galėčiau bandyti teigti, kad apsipratau, tapo ramiau: žinau, kaip ruoštis pratyboms, kokie iššūkiai jų metu gali laukti, „ miegu ramiau“…
Gegužės mėnesį, pasibaigus NPPKT, rugpjūtį jau pateikiau prašymą stoti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Galvojau, kol dar esu jaunas, kol nepamiršau visų savo žinių, įgytų mokyklos suole, labai tiks tarnybą Savanorių pajėgose derinti su filologijos studijomis. Visa savaitė akademinei veiklai, o savaitgaliais – pratybos.
Savo kuopoje, ypač savo skyriuje, tarpusavyje bendraujam be griežtų taisyklių, esame modernūs ir lankstūs: visi elgiamės kaip komandos nariai, be kokių bereikalingų ceremonialų, tuo labiau rėkimo ar muštro. Juk mus visus vienija žinojimas kodėl čia susirinkome: esame 120 procentų motyvuoti kariai savanoriai, vykdome mums keliamas užduotis ir viskas tuo pasakyta!
Kariuomenėje įprasti drausmės, subordinacijos ir paklusnumo aukštesniems vadams, specifinės kalbos, elgsenos dalykai ir laisvi, draugiški studentų – dėstytojų tarpusavio santykiai akademinėje bendruomenėje man nesukelia jokių problemų. Niekada nesu susimaišęs ir, pavyzdžiui, dėstytojui atsakęs: „ Taip, Tamsta”, juk gyvenime mąstai, kaip elgiesi, kur esi. Kita vertus, mes savo kuopoje, ypač savo skyriuje, tarpusavyje bendraujam be griežtų taisyklių, esame modernūs ir lankstūs: visi elgiamės kaip komandos nariai, be kokių bereikalingų ceremonialų, tuo labiau rėkimo ar muštro. Juk mus visus vienija žinojimas, kodėl čia susirinkome: esame 120 procentų motyvuoti kariai savanoriai, vykdome mums keliamas užduotis ir viskas tuo pasakyta!