12
pradėjo serijinę šio pistoleto-kulkosvaidžio
gamybą. Ginklas buvo pavadintas UZI,
pagal jį sukūrusio konstruktoriaus vardą.
Kai išdalino SKAT‘ui rusiškus „Kalaš-
nikov“ – buvom patenkinti, gavom len-
kiškus (šiek tiek padėvėtus ir paremon-
tuotus) pajutom, kad kokybė ne tokia:
sunkesni ir senesnio modelio. Žmonės
nebenorėjo lenkiško automato imti. Tada
atėjo švediškas AK-4: čia vėl pasipylė kri-
tika, kad ginklas senas, daug sunkesnis,
kaprizingesnis, didesnis. Nuo 1970 m.
iki 1980 m. šį ginklą gamino ginklų ga-
mykloje Eskilstunoje. Švedijoje gamintas
Automatkarabin 4 (AK-4) yra modifikuo-
tas Heckler&Koch Vokietijoje gaminto
ir jų kariuomenės ginkluotėje naudoto
automatinio šautuvo Gewehr 3 (G3) va-
riantas. Šios konstrukcijos ginklai yra
paplitę įvairių šalių kariuomenėse. Lietu-
vos kariuomenėje šis ginklas gavo irklo
pravardę. Negana to, vadinamieji irklai
šaudant pradėjo striginėti. Žmonės pra-
dėjo ilgėtis rusiško „Kalašnikov“. Saky-
čiau atsirado tokia problema, kurią galima
būtų bandyti įvardinti, kaip psichologi-
nį žmonių nuopuolį. Svarstydamas apie
pastarąjį ginklą kaip šaulys, apibendrin-
čiau taip: visada valstybės, gaminančios
ginklus, turi savąsias koncepcijas – arba
ginklai gaminami agresyviam puolimui
arba gynybai. Ta valstybė, kuri gamina ar
perka ginklus gynybai, ginklus renkasi,
kad būtų taiklesni, galbūt galingesni, o tie,
kurie ruošiasi puolimui – rūpinasi, kad jų
naudojami ginklai būtų lengvi, patogūs,
kad galėtų paleisti daug šūvių serijų, ir
čia nesvarbu taiklumas, o svarbi „ugnies
Vilniaus rinktinės karių ginkluotė –
AK-74, AK-47, UZI...
masė“. Taigi, lyginant AK-4 ir „Kalašni-
kov“, tai šauliui švediškas ginklas yra visa
pakopa aukštesnis: taiklesnis, efektyvesnis
negu rusiškas „Kalašnikov“. AK-4 skirtas
gintis, iš toli šaudyti ir pataikyti į taikinį.
Kuomet gavome M14, vėl atsirado tokių,
kuriems jis nepatiko... M14 yra JAV auto-
matinis šautuvas, naudojantis 7,62x51 mm
NATO šovinius, skirtas priešo gyvajai jėgai
ir nešarvuotai technikai naikinti. Ginklas
gali šaudyti pusiau automatiniu režimu.
1959–1970 metais M14 buvo pagrindinis
JAV kariuomenės ginklas. Bet mūsų tarpe
atsirado jo nemėgstančių: „griozdas, blo-
gas ginklas, net amerikiečiai nėra jo gerbė-
jai“. Kodėl žmonės taip reagavo? Tie, kurie
buvo tarnavę sovietų armijoje ir vėliau tie,
kurie tarnavo Lietuvos kariuomenės kūri-
Kariai savanoriai mokymuose, apie 2003 metus: voros priekyje kulkosvaidis RPK, toliau neseniai
gauti švediški AK-4, viduryje matyti ir M-14.
SKAT štabo kuopos karys Vidmantas
Monkevičius, ginkluotas pistoletu-
kulkosvaidžiu UZI. 1993 m.
mosi pradžioje buvo mokyti tik iššauti, o
ar karys pataikė, niekas nekreipė dėmesio.
Tačiau kai prasidėjo taiklaus šaulio kur-
sai, kariai pradėjo išmanyti pagrindinius
šaudymo principus, atėjo ir supratimas,
kad M14 arba AK-4 yra labai taiklūs ir
efektyvūs ginklai. Kai atėjo nauja karta,
kuri nebuvo mačiusi „Kalašnikov“, jie su
džiaugsmu priėmė G3 (mūsų turimas va-
riantas – švediška šio ginklo versija AK-
4) ginklus, ir naudojo juos su visai kitu
nusiteikimu. Taip pat Savanorių pajėgose
prieš beveik dvidešimt metų KASP štabo
kuopa (šauktiniai) turėjo gavę M16 – tai
irgi puikus, praktiškas, efektyvus automa-
tinis šautuvas, sukurtas amerikiečių kons-
truktorių, pakrikštytas Vietnamo kare, dar
ir šiandien naudojamas daugelio valstybių
kariuomenėse. M16 A1 Jungtinėse Ame-
rikos Valstijose galutinai buvo pripažintas
1967 metais, nes palyginus su pusiau auto-
matiniu šautuvu M 14, turėjo daugiau pri-
valumų, vienas jų – penkis kartus padidėja
pėstininkų skyriaus, apginkluoto M16 A1,
ugnies galia.
1991 metų pabaigoje kariuomenė
nupirko didelį kiekį – apie 650 – Mosin
karabinų iš vienos Austrijos firmos. (Jo