11
2017 m. Nr. 4-5 (492)
M-14
kol dėtuvėje nesibaigia šoviniai.
Taigi pagrindiniai Parlamento gynė-
jų ir besikuriančio SKAT ginklai buvo
lengvi: iš partizaninių epochos: „Mosin“
karabinai, sukonstruoti 1891 m., 7,62 mm
kalibro; „Mauser“ K-98 karabinai, pistole-
tai-kulkosvaidžiai PPŠ, PPS ir MP 40. Bet
pastarieji buvo reti. Turėjom mažo, 5,6
kalibro, TOZ-8, TOZ-12, Baikal. Tai tokie
sportinio tipo rusiški šautuvėliai, kurie
dažniausiai po vieną šovinį užtaisomi,
bam iššauni, vėl iš viršaus atidarai, užtai-
sinėji arba panašūs biatlono šautuvėliai:
penki šovinukai, užtaisai ir tada gali šau-
dyti kaip su karabinu. Pagrindiniai tokie
ginklai buvo Parlamente.
Kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui
Marijampolėje kažkas turėjo II Pasaulio-
nio karo laikų vokišką kulkosvaidį MG-
42. Vėlesne šio ginklo modifikacija MG 3
kulkosvaidžiais buvo ginkluota ir Lietuvos
kariuomenė, tačiau mūsų turėtieji, prieš
26 metus kėlė tam laikmečiui būdingų
problemų: nebuvo jiems tinkamų šovinių.
Kas turėjo keletą – iššovė ir sėdėjo.
Šaudymo treniruotės
prieš 26 metus
Prieš tai, kai žmogui patikėdavom gin-
klą, pirmiausia jis pakliūdavo pas mane.
Mane laikė specialistu, nors toks aš gal ir
nebuvau. Bet vis tiek, pradžioje aš nustaty-
davau ginklo techninį stovį, patikrindavau
kaip jisai veikia ir būtinai apžiūrėdavau
opiausią vietą: ar nesurūdijęs vamzdis ir
šovinio lizdas. Tai svarbu, nes jei vamzdis
pažeistas, ginklas šūvio metu gali sprogti
tiesiog rankose.
Jei nutardavau, kad viskas tvarkoj, pa-
imdavau šovinių ir eidavau į Aukščiausios
tarybos pastato rūsį, kur atlikdavom iki
5 bandomųjų šūvių. Kaip elgtis su atnau-
jintais ginklais apmokydavome savano-
rius, duodavom pabandyti: pravesdavom
Dalis M-14 šautuvų Savanorių pajėgose buvo
perdaryta į taikliojo šaulio ginklus, neoficialiai
vadintus M-14 S1.
Originalaus ginklo buožė būdavo išpjaunama,
padaroma medinė atrama žandui, priklijuoja-
ma rankena, pritvirtinamas laikiklis optikai ir
metalinėms kojelės. Pasak ginklą perdariusių
Vytauto Lavrenco ir Gedimino Trakimo, pro-
ceso pabaigoje išėjo beveik idealus taikliojo
šaulio ginklas, kuriuo iš kelių šimtų metrų
buvo galima pataikyti į taikinio centrą.
trumpą ginklo valdymo kursą, supažin-
dindavome su taikymosi ypatumais. O pa-
sitaikydavo tokių ginklų, kuriuose nebuvo
net pro kur taikytis: tiesiog galima buvo
iššauti ir viskas. Ne visada iš tokių išdrįs-
davome šauti. Būsimas savanorių vadas
A. Pocius pasakojo istoriją, kai žmogus
į parlamentą gynėjams atnešė savadarbį
šautuvą, kurio vamzdis buvo padarytas...
iš metalinės lovos kojos. Jį gynėjai paėmė
iš pagarbos tam žmogui.
Statydami savanorius į postus išduo-
davome maždaug po 10 šovinių, nes su
karabinais duoti, pavyzdžiui, 100 šovinių
buvo nelogiška: jei priešais eis karys su au-
tomatiniu šautuvu, gynėjui beveik nebus
šansų iššauti antro šūvio. Taigi, turėjom
pasiruošę „maksimum minimumą“. Tuos
šovinius, kuriuos perdarinėjom, gaivino-
me ar patys gaminom ir išnaudodavom
treniruotėm.
Savanorių ginkluotės raida
Priklausau tai kartai, kuriai teko tar-
nauti sovietinėje armijoje ir ten, žinoma,
naudojome rusiškus ginklus: mums visą
laiką kalė į galvą, kad rusiškas ginklas yra
geriausias, duona yra skaniausia, maši-
nos puikiausios ir gyvenimas šviesiausias.
Kito gyvenimo nematėm. Mums buvo tiek
pripasakota, prišnekėta, kad ginklas „Ka-
lašnikov“ (AK, AKM, AKMS) yra labai
paprastas, patogus, lengvas, nelūžtantis.
Buvom įsitikinę, kad iš tikrųjų geresnio
ginklo nėra, apie kitą ginklą mes nesva-
jojom. Kur nepasisuksi mums plaudavo
smegenis: amerikoniški ginklai š..., viskas
š..., žiūrėkit, Afrika tik su „Kalašnikov“
kariauja, Azija – irgi, visas pasaulis šiais
„puikiais“ ginklais ginkluotas, kitų gamin-