29
2017 m. vasaris-kovas / Nr. 2-3 (491)
Tarnaujate Karšto apsaugos
savanorių pajėgose.
Kodėl Jums to reikia?
Yra daug ligų. Jas sukelia bacilos. Taigi,
aš turiu „pasigavęs savo bacilą“ ir žinau,
kad tai neišgydoma. Sapnuoju kariuome-
nę, matau ją visur. Dabar esu atsargoje, bet
man reikia veiklos, kuri man artima ir ku-
rią randu tik kariuomenėje. Savanorių pa-
jėgose atsidūriau dar 1991 metais, drauge
su dabartiniu plk. ltn. Darium Vaicikaus-
ku ir ats. plk. ltn. Gintaru Jurčiukoniu.
Kartu kūrėme kuopą Alytuje ir buvome 3
būrių vadai. Tik šie du vyrai vėliau, 1992
metais, nuėjo mokytis į akademiją, o aš
iš būrio vado išėjau į... būrininkus. Tada
daug kas sakė nesuprantantys mano pa-
sirinkimo. Kas pažiūrėtų į mano karjeros
dokumentus – daug ko nesuprastų. Po
būrininko išėjau metams į civilinę saugą, o
kai grįžau būrininko etatas buvo užimtas,
todėl tapau skyrininku. Sakiau: „nesvarbu,
aš galiu ir eiliniu tarnauti". Man rūpėjo
mano specialybė ir galimybės, kuri sutei-
kia ši išskirtinė profesija kariuomenėje.
Man kartais trūksta žodžių nusakyti kodėl
aš kartais darau vienaip ar kitaip, mane
veda mano pasąmoninis troškimas, išmi-
nuotojo specialybės iššūkiai, vadinamasis
ekstrymas.
Man patinka važinėti į iškvietimus:
kiekvienas jų yra unikalus – randi spro-
gmenį vienoje rajono vietoje, tada kitoje.
Panašu į šachmatų partiją: nežinai kokį
ėjimą padarys priešininkas (nesvarbu,
kad jis sprogmenis padėjo dar II Pasauli-
nio karo laikais).Išminuotojas savo darbe
turi galvoti kelis žingsnius į priekį. Išmi-
nuotojai vadina save šeima ir tai yra tikra.
Į kurį miestą benuvažiuotum tave sutinka
kaip brolį. Tai man yra viena stipriausių
priežasčių kodėl pasirinkau ne karininko
karjerą, bet profesijos brolių šeimą.
Grįžtant prie mano karinės karje-
ros istorijos, man svarbu posūkis įvyko
1992 metais, kai mano bičiuliai D. Vai-
cikauskas ir G. Jurčiukonis išvyko į karo
akademiją mokytis, o aš, kaip technikos
žmogus, išėjau į išminuotojus. Tada, jau
be mūsų, Alytaus karių savanorių kuopa
tapo atskiru Alytaus batalionu. Man siūlė
eiti į kapitonų kursus, baigti juos ir gauti
majoro laipsnį, bet aš visada atsakyda-
vau, kad jeigu sėsiu į kabinetą, tai mano
karjera baigsis. Aš savo karjerą įsivaiz-
duoju kaip konkrečius pasiekimus savo
specialybėje.
Irakas, Afganistanas, Lietuva,
Danija – tai svarbūs taškai Jūsų
karjeros žemėlapyje?
2003 metais išvažiavau į misiją Irake.
Po jos grįžau į Lietuvą su pilnu bagažu idė-
jų ir minčių kaip tobulinti kursus Lietuvos
išminuotojų mokykloje. 2005 metais pra-
sidėjo pasiruošimas į Afganistaną. Mane
pradėjo kviesti danų kolegos, norintys
įkurti savo išminavimo kompaniją, kuri
veiktų karštuose taškuose. Todėl 2005 me-
tais, lapkritį, išėjau į atsargą, tapau KASP
kariu. Čia tarnavau savanoriu – instruk-
toriumi. Dar būdamas kariu savanoriu
dėsčiau Kaune, Inžinerijos mokykloje.
Taip pat važiavau į Daniją, tobulinausi
jų Išminavimo mokykloje, dalinausi savo
patirtimi, maniau, kad netrukus galėsiu
prisijungti prie naujos išminavimo karš-
tuose taškuose kompanijos veiklos. Deja,
netrukus vienas danų tabloidas paskelbė
pranašo Mahometo karikatūrą ir danai
sustabdė planus. Danų kolegos įdarbino
mane kitoje Danijos kompanijoje kurioje
dirbo nemažai lietuvių, todėl jiems rei-
kėjo personalo vadybininko. Va tau bu-
tas, mašina, gyvenk ir dirbk. Deja, fizinis
komfortas ir gerbūvis man nekompensavo
Tėvynės ir darbo su kariuomenės išmi-
nuotojais ilgesio. Tuo pačiu metu, gyven-
damas ir dirbdamas Danijoje važinėjau į
Lietuvą Inžinerijos batalioną vesti kursų
kaip instruktorius ir vertintojas.
Kai 2008 metais Lietuva pradėjo ruoš-
tis Ištisiniam išminavimui ir buvo pradė-
tas kurti būrys Lietuvoje mane kolegos
prisiminė ir pakvietė: Arūnai, dar gali
spėti į traukinį – grįžk ir junkis prie kam-
panijos, tapk būrio vadu. Aš tada galutinai
apsisprendžiau, kad mano širdis Lietuvoje,
o Danijoje, mano viršininkas irgi įžvalgiai
pastebėjo, kad gyvenu gyvenimą, kuris
vyksta Tėvynėje. Grįžęs į Lietuvą, kad ga-
lėčiau dirbti, privalėjau būti pašauktas į
kariuomenę, taigi aš vėl tapau profesinės
karo tarnybos kariu, išėjau iš KASP. Aišku,
ir toliau nemažai dirbau su kariais savano-
riais, mane nuolat kviesdavo Inžinerijos
bataliono mokymo centras.
Kai 2013 metais vėl išėjau į atsargą,
vėl grįžau į KASP. Nuo tada mano, kario
savanorio, pareigos yra ir instruktorius, ir
rinktinės specialistų vieneto karys savano-
ris. Savanorių pajėgose tarnauja nemažai
milžinišką patirtį išminavime sukaupusių
karių, pavyzdžiui Alytuje tarnauja mano
kolega Darius Aukštakalnis, žinau, kad
ir Vilniuje tarnauja nemažai labai gerų
specialistų. Šiaip yra stengiamasi, kad geri
specialistai iš kariuomenės nedingtų ir
galėtų savo patirtimi dalintis su jaunaisiais
kariais.
Karių savanorių pratybose Jūs
mokote kaip išgyventi aplinkoje,
kur yra sprogmenų?
Mano atsakomybė pratybose karius
išmokyti išgyvenimo įgūdžių mūšio lau-
ke, priešo užnugaryje. Tai savotiška kario
išgyvenimo abėcėlė, kaip ryte išgerti van-
dens ir pavalgyti.
NUKELTA Į 30 PSL.