28
dažnai prasideda laikui nepavaldus pro-
cesas. Minos – kaip akmenys, metams
bėgant, šalčiui spaudžiant iškyla iš žemės.
Įšalas Lietuvoje žiemą pasiekia apie 1,20
metrų. Jeigu sprogmenys pakliūna į tą
gylį, juos gamtos procesai būtinai iškels
į paviršių. Žmonės kartais stebisi: rudenį
dar nieko nebuvo, akmenis nuo lauko nu-
rinkau, o pavasarį jau yra.
Kokia veikla užsiimate „Karo
palikimo grėsmės prevencija“
asociacijoje?
Asociacija „Karo palikimo grėsmės
prevencija“, kurios pagrindą sudaro į at-
sargą išėję Lietuvos kariuomenės išmi-
nuotojai, savo veikloje koncentruojasi į
visuomenės (ypač moksleivių) švietimą
apie saugų elgesį su sprogmenimis, taip
pat veikia atsižvelgdami į įmonių ir gyven-
tojų iškvietimus. Ši paslauga yra mokama:
atvykstam, ieškom, jei randam – neutra-
lizuojam. Nesidominčiam žmogui gali
pasirodyti, kad po ištisinio Lietuvos išmi-
navimo gyvename švarioje žemėje t.y. be
karo laikų palikimo – sprogmenų. Tačiau
Lietuva nėra pilnai išminuota ir apytikriai
metų eigoje būna apie 1000 iškvietimų į
kuriuos vyksta Lietuvos kariuomenės in-
žinieriai, kartais „Aro“ išminuotojai. Be to,
pagalvokite: vienas iškvietimas nebūtinai
lygu vienam sprogstamajam užtaisui, jų
gali būti daug. Padauginkite ir gausime
milžiniškus skaičius. Dar 2008 metais, kai
prasidėjo Ištisinis Lietuvos išminavimas
(vėliau, sunkmečiu, šis projektas buvo nu-
trauktas), buvo paskaičiuota, kad šalyje
yra apie 220 potencialiai užterštų vieto-
vių. Mūsų asociacijos puslapyje pateikia-
mas žemėlapis, kuriame matyti Lietuvos
užterštumas sprogmenimis. Pavyzdžiui,
itin didelės rizikos kraštas yra Vilkaviškio
rajonas: čia fiksuojamos vietovės, kuriose
driekiasi ištisi prieštankinių minų laukai.
„
Kodėl tapote išminuotoju?
Kiekvienais metais Lietuvoje nuo spro-
gmenų žūsta žmonės. Vieni radę spro-
gmenis parsineša namo ir juos ardo,
norėdami priduoti metalo supirktu-
vėms, kitiems koją pakiša likimas. Mūsų
asociacijos „Karo palikimo grėsmės pre-
vencija“ nariai, vykdami į iškvietimus
ne tik naikina mirtį, bet ir gali parodyti
kur Lietuvoje kokie sprogmenys guli.
Juk juos jei ne mums, tai ateities kar-
toms teks juos neutralizuoti.“
Kpt. Arūnas Janušonis
Atsimenu, kartą asociacija gavo užsakymą
patikrinti pusantro hektaro teritorijos Vil-
kaviškio rajone. Vieną hektarą patikrinom
per savaitę, o pusę hektaro tikrinome kelis
mėnesius: tiek visko radome. Kartais, kai
manęs užsakovai klausia per kiek laiko ga-
lime patikrinti tam tikrą teritoriją, visada
pabrėžiu: mes ne šventieji, nežinome, kas
po žeme dedasi. Kai pradedame tikrinti
Vienas ryškiausių mano vaikystės
prisiminimų kuomet mes, dešimtmečių
draugų būrelis, gyvendami netoli Pane-
vėžio, namo nuolat parsinešdavome įvai-
rių įdomių daiktų, žinoma ir sprogmenų.
Kurį laiką nieko blogo nenutikdavo, tačiau
sykį mano vaikystės draugas užmatė, kad
prie tų sprogmenų yra įdomūs variniai
žiedeliai. Bandėme juos su akmenimis
numušti, gerai, kad nesprogo. Vieną die-
ną su bičiuliais pažaisti nenuėjau, bet jie
sugalvojo, kad reikia susikurti laužą ir jį
sumetė keletą artilerijos sviedinukų. Spro-
go vienas, antras. Po antrojo sprogimo
mano vaikystės draugas žuvo vietoje. Nuo
to laiko, skaitydamas paskaitas vaikams
mokykloje visada pasakoju šį įvykį ir api-
bendrinu: „Vaikai, čia ne juokas. Aš iki šiol
savo 10-mečio draugo negaliu užmiršti“.
Kiekvienais metais Lietuvoje nuo
sprogmenų žūsta žmonės. Vieni radę
sprogmenis parsineša namo ir juos ardo,
norėdami priduoti metalo supirktuvėms,
kitiems koją pakiša likimas. Panašiai, kaip
liūdname, prieš keletą metų nutikusiame
įvykyje, kuomet tėtis su dukra pavasarį
išėjo į mišką prisileisti beržų sulos. Pamatę
ant žemės gulintį keistą daiktą paspyrė jį
koja. Granata sprogo, tėtis žuvo, mergaitė
išgyveno.
Mūsų asociacija galėtų užsiiminė-
ti tokių karo laiko palikimo sprogmenų
suradimu ir neutralizavimu, tačiau tam
reikia vieningo valstybės požiūrio ir finan-
savimo. Labiausiai tokiais atvejais gaila
eilinių žmonių kurie, atėjus pavasariui,
prašo mūsų patikrinti jų valdomų žemių
teritorijas, tačiau kai paskaičiuojame kiek
tam žmogui tai kainuos – gaunasi labai
brangu, o mums iš savo pensijų to pada-
ryti neįmanoma. Kartais bandome gauti
finansavimą iš Savivaldybių asociacijos,
tačiau čia nėra sistemos, tik pavienės pa-
stangos ir atvejai. Mūsų asociacijos nariai,
vykdami į iškvietimus ne tik naikina mirtį,
bet ir gali parodyti kur Lietuvoje kokie
sprogmenys guli. Juk juos jei ne mums, tai
ateities kartoms teks visa tai neutralizuoti.