2017 m. vasaris-kovas / Nr. 2-3( 491) 11
kėdutę ir imobilizavome. Pastebėjau, kad prie pirmojo automobilio jau darbuojasi kitu ekipažu važiavusios Viktorija ir dar viena karė savanorė, taip pat medikė Eglė Šimonytė. Visas mūsų skyrius, drauge su kuopos vadu kpt. Skomantu Povilioniu, buvome pasiskirstę darbais. Kuopos vadas kelis kartus skambino greitajai medicinos pagalbai ir ugniagesiams, tikslino nelaimės vietos koordinates, kuopos intendantas Dainius Vilčinskas reguliavo eismą, kiti iš automobilio išėmė akumuliatorių ir t. t. Žodžiu, visų veiksmai tokioje situacijoje buvo prasmingi, veikėme kaip vienas.“
Vyr. eil. Viktorija Jefremovaitė savo kuopos kariams vesdama pirmosios pagalbos kursus visada pabrėžia, kad, atsitikus nelaimei, reikia nepasimesti ir atlikti elementariausius dalykus
– pasakoja Viktorija, – sunku pasakyti, kodėl šios avarijos metu, pakankamai judrioje Kauno vietoje, aplink nukentėjusį nesibūriavo minios pagalbininkų. Manyčiau, tai – nelemtas sutapimas, nes mūsų žmonės nėra abejingi nelaimėms, tiesiog kartais nežinodami kuo gali padėti, nepasitiki savo jėgomis. Esu paramedikė, todėl padėti žmogui nelaimėje yra mano profesija, o kai nedirbu – jaučiu pilietinę pareigą pagelbėti, pasinaudodama turimomis medicininėmis žiniomis. Tačiau paklausti bėdos ištiktojo ar jam reikia pagalbos – privalome kiekvienas.“
Vasarą vyr. eil. Viktorija Jefremovaitė, gr. Tomas Pašakinskas ir kiti KASP Geriausio pėstininkų skyriaus varžybose dalyvavę Dariaus ir Girėno rinktinės kariai suteikė pagalbą nukentėjusiems magistralėje Vilnius – Klaipėda susidūrus trims automobiliams. Keliais ekipažais pro avarijos vietą vykę kariai sustojo pamatę avariją ir vieni pradėjo reguliuoti eismą, kiti iškvietė pagalbos tarnybas, treti padėjo nelaimės ištiktiesiems: tvarstė žaizdas, imobilizavo galimas lūžių vietas, teikė psichologinę pagalbą.
Gr. Tomas Pašakinskas: „ Sėdėjau ekipaže, kuris į avarijos vietą atvyko pirmasis. Mūsų autobusiukas buvo sudarytas iš 10 žmonių, t. y. skyrius, kuopos vadas, vairuotojas. Išlipęs iškart ėjau prie pirmojo automobilio, kur už vairo sėdėjo moteris, o jos automobilyje tebebuvo įjungtas degimas. Moteris buvo sąmoninga, dejavo iš skausmo, bet į klausimus atsakinėjo. Ištraukiau raktelius iš spynelės, užtraukiau rankinį stabdį, įvertinau jos būklę. Nubėgęs prie kito sudaužyto automobilio, pamačiau verkiančią iš jo išlipusią moterį ir jos kelerių metų vaiką. Moters galvoje buvo žaizda. Aplink buvo daug žmonių, kurie kalbino nukentėjusiąją, buvo jai sugirdę valerijono lašelių. Sutvarsčiau moteriai galvą, įsitikinau, kad daugiau akivaizdžių didelių sužalojimų nėra, jai reikėjo tik psichologinės pagalbos: nukentėjusioji labai jaudinosi dėl savo vaiko. Priėjo kolega ir abu vaikutį įsodinome į vaikišką
Vyr. eil. Viktorija Jefremovaitė: „ Mes automobilyje važiavome trise – mūsų puskarininkis, Eglė ir aš. Išlipome, kai Tomas jau apžiūrinėjo nukentėjusiąją moterį su vaiku, todėl priėjome tiesiai prie automobilio, kuriame sėdėjo sąmoninga, bet šoko ištikta moteris. Paaiškėjo, kad ji nesiorientuoja aplinkoje, galvoje buvo žaizda. Kol ją tvarstėme, aš laikiau galvą, kadangi įtarėme galimą stuburo kaklo traumą. Mūsų medicininis krepšys buvo kitame automobilyje, neturėjome įtvaro. Apibendrinant, mudvi su Egle dar kartą giliau įvertinome pacientės būklę ir suteikėme įmanomą pirmąją pagalbą. Netrukus atvažiavo ugniagesiai gelbėtojai, uždėjome moteriai kaklo įtvarą ir visi sulaukėme medikų. Jie turėjo stuburo stabilizavimo lentą. Nukentėjusiąją ištraukėme iš mašinos, įkėlėme į greitosios pagalbos automobilį ir tuo mūsų darbas baigėsi“.
NUKELTA Į 12 PSL.