12
Generolais šeimoje būna pakaitomis
Tėvynės gynimas šiais laikais gana kontraversiška sąvoka. Vieni teigia, kad tai tik paradinis veiksmas, kiti mano, kad nereikia nieko daryti „ nes mus NATO saugo“, treti linkę tai patikėti profesionalams. Tarsi ir nebelieka vietos paprastam žmogui kuo nors prisidėti prie krašto apsaugos. Bet taip nemano anykštėnai Andrius( 33 metai) ir Rasa( 29) Andrikoniai, kurie šiemet įstojo į KASP.
Anykštėnai Andrius ir Rasa Andrikoniai ir jų asmeninė kuopa – sūnūs Kipras, Pijus ir dukra Ugnė
Linas BITVINSKAS
Žurnalas „ Aukštaitiškas formatas“ 2017 m. 4 numeris
Pažįstami kraipė galvas
Anykštėnai A. ir R. Andrikoniai 2016 metais paeiliui baigė Bazinius kario savanorio įgūdžių kursus ir tapo Lietuvos savanoriais. Paprastai į kariškus reikalus yra linkę vyrai, retas atvejis, kai šeimoje abu eina kariauti. Ypač – jei tai ne privaloma karinė tarnyba. Prie viso to galima pridėti, kad šeimoje auga trys vaikai. Vyriausiam Kiprui dar tik 7 metai, Pijui – 5, o dukrai Ugnei – 3 metai. Todėl nenuostabu, kad išgirdę apie poros sprendimą, kai kurie pažįstami kraipė galvas – juk vaikai maži, turėtų namuose būti, o ne po laukus su šautuvais bėgioti. Juolab, kad abu sutuoktiniai civiliniame gyvenime dirba visiškai „ nekariškose“ sferose – Andrius yra projektų vadovas, o Rasa – kosmetologė.
„ Žmonės eina į savanorius dėl įvairių priežasčių, vieni siekia išvengti privalomosios tarnybos ar dar kokios naudos ieško, o man svarbiausia gyvenime yra laisvė. Laisvę aš suvokiu kaip galimybę būti tuo, kuo nori. O dėl to verta stengtis ir kovoti“, – sakė A. Andrikonis.
Pasak poros, pirmoji savanore tapti nusprendė Rasa. Ji susirado Anykščių kuopos vadą, paskambino jam ir užsirašė į kursus, po savaitės žmonos pėdom pasekė ir Andrius. Sutuoktiniai paeiliui važiavo į Ruklą( Jonavos r.), kad baigtų bazinius kursus. Juk kažkam ir vaikus prižiūrėti reikėjo. „ Norėjom abu, bet nebuvo kam savos kuopos palikti, nes seneliai dar dirbantys“, – juokėsi A. Andrikonis.
KASP Vyčio 5-osios rinktinės 505 lengvosios pėstininkų kuopos vadas kpt. Edvinas Žvirblis sakė, kad anykštėnai gana aktyviai eina į savanorius, tačiau kad iš karto eitų visa šeima, retas atvejis. „ Manyčiau, kad tai labai gražus pavyzdys. Žmonės į kuopą ateina suprasdami, kad tarnauja tėvynei, žinoma, yra ir tų, kurie ateina dėl to, kad čia draugai. Kuopoje tarnauja apie 100 savanorių. Dažniausiai į savanorius įstoja 18 – 25 metų anykštėnai. Kartu išlietas prakaitas suartina, užsimezga gražūs bendruomeniški santykiai, o naujam žmogui įsilieti į kuopą nėra sunku. Sakykim, kad ir Andrikoniai eina kartu į pratybas su labiau patyrusiais kariais, bet niekas nepriekaištauja, kad jie kažko nemoka. Daug dalykų mokomės pratybų eigoj“, – apie savanorių gyvenimą kalbėjo E. Žvirblis.
„ Partizanavo“ jau seniai
Tiesa, medis neauga tuščioje vietoje, o šis šeimos sprendimas anaiptol nebuvo spontaniškas. „ Seniai apie tai galvojau, man patinka pats gyvenimo būdas, juk savanoriai daug laiko praleidžia gamtoje, bet vis neprisiruošdavom“, – pasakojo A. Andrikonis. Be to, jų šeima buvo nuolatiniai tėvynę mylinčių žmonių sąskrydžio „ Trakinių partizanai”, kuris kasmet vyksta Anykščių rajono Trakinių kaime, dalyviai. Tai renginys, kuriuo naujomis formomis siekiama skatinti domėtis Lietuvos laisvės kovomis, pagerbti visus, kurie kovojo ir krito dėl Lietuvos. Šiame sąskrydyje dalyviai turi savo slapyvardžius, tad Rasa virsta Virinta, Andrius – Akivaru, o jų vaikai tampa Saule, Vėju ir Ąžuolu.
Taigi, žingsnis po žingsnio ir šeima atsidūrė Rukloje. „ Seniai apie tai svarstėm, bet iš pradžių gimė vienas vaikas, paskui kitas, trečias... Pagalvojom, kad paskui jau ir jėgų nebebus, todėl nusprendėm nebelaukti“, – pasakojo A. Andrikonis.
„ Iš pradžių buvo sunku, teko vaikus palikti, aš neaukšto ūgio, šautuvas sunkus, ir ašarų teko išlieti, bet paskui labai patiko. Vienas iš vadų pamokė, kad kiekvieną dieną reikia sau kartoti: „ Ryžtas, valia, garbė“. Kai imi tai sau kartoti, pasidaro