2017 m. sausis / Nr. 1( 490) 11
tyviai grupuojami duomenų bazės lentelėse. Įdirbis auga nuo tų laikų, kai kpt. G. Razmos dar tarnauta 301-osios kuopos vado pavaduotoju. Daug padėjo ir magistro studijos bei civilinė Karo akademijos specialybė – personalo vadyba. Magistro darbas „ Profesinės karo tarnybos karininkų vertinimas“ Karo akademijoje laimėjo antrąją vietą. Kas vyksta kuopoje, turi būti pastebėta, įvertinta, pasverta, kad būtų galima atsiversti ir palyginti duomenis, kurie įvedami iš daug kintamųjų. Minėta duomenų bazė labai palengvina darbą kuopos vadui ir jo pavaldiniams. Padalinyje ilgainiui suformuota tvirta pasitikėjimo kultūra: kiekvienas karys net vadui gali pasakyti, jog šis klystąs, tačiau privaląs tai pagrįsti. Kuopoje du kartus per metus įvyksta vertinamieji mokymai.
Tada, mokymams įvykus( nenurodant atsakančiojo vardo), yra apklausiama su kuriuo kariu kas eitų( arba ne) į žvalgybą. Taip išaiškėja pagrindinė sudedamoji dalis − pasitikėjimas bendražygiais net sunkiausiomis minutėmis. Kad tokios apklausos būtų veiksmingos – vadui prireikė pusantrų metų, kol kariai suprato, kad šių duomenų jis niekam neatskleis, ir pasitikėjo. Gauti duomenys vado yra nuasmeninami, apibendrinami, tad žinios yra valdomos: žinoma, kokios socialinės grupės su kuriom bendrauja, kurios nebendrauja.
Nuolatos bendraudamas su kariais, stebėdamas ir sekdamas kokybinius matavimus duomenų bazėje, vadas pajunta kuopos dvasią. Čia intuicija labai svarbi: vadas tiesiog turi pajausti. Mūšis dėl karių Gargžduose jau yra įvykęs – kuopoje dingo
Kpt. Gintautas Razma taikliai nusako karininko tarnybos pobūdį:
,, Geras karininkas tiks visur, o blogas – netiks niekur.“
įtampa. Kpt. G. Razma su savanoriais visada linkęs kalbėtis – vado objektyvumas kariui yra nebūti nei priešu nei draugu, tačiau svarbu tikėti būsimu kario darbo rezultatu. Aišku, egzistuoja ir paskutinė priemonė – bausti. Visi kariai žino, kad yra lygūs ir vertinami pagal tai, ką sugeba. Gerai kažkieno pasakyta: visos rankos, kurios muša priešą, yra reikalingos. Tad padalinio vadas ir vykdo pagrindinį telkimo darbą: visus elementus kreipia viena kryptim. Kuopininkas kariams yra kaip tikras tėvas – puikiausias pagalbininkas.
Visi kariai žino, kad yra lygūs ir vertinami pagal tai, ką sugeba.
Žemaičių rinktinės, Gargždų kuopos archyvo ir gr. Julijos Martinaitienės nuotraukos
Jis kūrybiškai ieško galimybių, kaip lanksčiai lipdyti kuopą, negailėdamas laiko po darbo valandų.
Vadui – reikšmingos žinios yra tai, ką savyje yra sukaupęs kiekvienas karys. Pagal duomenų bazės kintamąsias jos neklasifikuojamos, nesugula lentelėse kaip išreikštinės, tačiau jos labai svarbios: tarkim, vienas žmogus – puikus instruktorius, o streso valandą nepatvarus, o kitas – šaltas kaip plienas net įtempčiausiomis akimirkomis.
Kpt. G. Razma taikliai nusako karininko tarnybos pobūdį:,, Geras karininkas tiks visur, o blogas – netiks niekur. <…> Esu labai laimingas, kad pradėjau tarnauti KASP-e. Labai dėkingas, kad mano gyvenime susiklostė tokios aplinkybės, ir nepasirinkau reguliarių vienetų. KASP-e pirmiausia išmoksti būti žmogum – ne vadu. Tikrai išmoksti. Nereikia jokio meilikavimo, kas taip sako – nesupranta esmės: pirmiausia žmones reikia sutelkti, sulipdyti kolektyvą. Suprasti jo stipriąsias( ar silpnąsias) vietas. Suprasti kontekstą, kultūrą, kas karius „ veža“. <…> Užaugau Gargžduose ir buvau paskirtas į Gargždų kuopą, gimtojo miesto padalinį. Pirmas mano darbas – grįžau gyventi į Gargždus, kad jausčiau miesto pulsą: turi gyventi toje pat vietoje, jei nori įgyvendinti didžius tikslus. Šiandien man nebaisu su savo kariais eiti net į pragarą, nes žinau − su jais galiu daug ką nuveikti.“