Taigi reguliarių vienetų ir aktyvaus rezervo karių santykis buvo 1:1,85 , bet jis buvo ne nustatytas , o savaiminis , nes rikiuotės šaulių skaičiaus valstybė neribojo , bet ragino visuomenę jungtis į sąjungą tam , kad didėtų aktyvusis rezervas . Beje , prie šaulių struktūros išlaikymo valstybė prisidėdavo minimaliai , daugelis veiklų ar įsigijimų buvo finansuojami savišalpos principu , arba šaulių būriams net imant paskolas iš bankų .
KRAŠTO APSAUGOS
2016 m . lapkritis-gruodis / Nr . 11-12 ( 489 )
„
SAVANORIŲ PAJĖGOS
21
BUVOME , ESAME , BŪSIME !
Dr . Vytautas JOKUBAUSKAS
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos , pirmiausia tenka pastebėti , kad toks reiškinys kaip teritorinė gynyba labai senas . To pavyzdžių galime rasti ir genčių karybos atvejuose , ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ( LDK ) – pavietų ( ypač pasienio ) bajorijai susirinkus gintis savame paviete ar XVII a . masiniai judėjimai prieš įsiveržusius švedus ir t . t . Bet svarbu atskirti teritorinės mobilizacijos ir karinių vienetų komplektavimo sistemą nuo teritorinės gynybos . Pirmojo atvejo pavyzdžių taip pat gausu ir LDK ir tarpukariu , ir Lietuvoje ir užsienyje . Tarkime , tarpukariu Lietuvoje buvo įdiegta kadrinė teritorinė mobilizacijos sistema , kai taikos meto reguliariųjų pajėgų vienetai ( pulkai , batalionai ir grupės ) buvo plačiai išdėstyti po visą Lietuvą , taip siekiant , kad karinės pajėgos ( 5 divizijos ir kiti atskiri vienetai , virš 125 tūkst . karių pagal etatus , realiai būtų buvę ne mažiau 150 – 160 tūkst . kovotojų ) susimobilizuotų kuo greičiau . Buvo pasiekta , kad priedangos ir pasienio apsaugos vienetai galėtų pradėti veikti per 4 – 10 val ., o visa likusi kariuomenė maždaug po 30 val . Tai patikrinta praktikoje , 1939 m . prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ( rugsėjo mėn . dalinės mobilizacijos metu per 2 paras sutelkta 90 tūkst . karių : tai buvo didžiausia kada nors Lietuvos istorijoje turėta kariuomenė ). Tuo pačiu laiku Suomija mobilizaciją planavo vykdyti pasiremiant teritorine sukarinta visuomenine Suojeluskunta organizacija , o 1939 m . rudenį planą įgyvendino praktikoje . Tokios sistemos didino mobilizacijos greitį ( nes rezervistams buvo netoli atvykti į dalinius ) ir mažino riziką , kad masinio priešo aviacijos antskrydžio metu gali būti sunaikintos gausios pajėgos .
Šachmatai : priešas patinėje situacijoje
Teritorinė gynyba tai mažiausiai 7 elementų simbiozė : 1 ) veikiama tam tikroje , konkrečioje ir apibrėžtoje teritorijoje sąveikaujant su kaimynais ; 2 ) pasipriešinime dalyvauja , prisideda ar bent jau palaiko jį ir vietos gyventojai ; 3 ) į pasipriešinimą yra įtrauka vietinė civilinė
Taigi reguliarių vienetų ir aktyvaus rezervo karių santykis buvo 1:1,85 , bet jis buvo ne nustatytas , o savaiminis , nes rikiuotės šaulių skaičiaus valstybė neribojo , bet ragino visuomenę jungtis į sąjungą tam , kad didėtų aktyvusis rezervas . Beje , prie šaulių struktūros išlaikymo valstybė prisidėdavo minimaliai , daugelis veiklų ar įsigijimų buvo finansuojami savišalpos principu , arba šaulių būriams net imant paskolas iš bankų .
valdžia ; 4 ) kovotojų vienetai formuojami iš vietinių gyventojų ; 5 ) dažnai taikomi partizaninio veikimo metodai ( taktika ); 6 ) teritorinis pasipriešinimas vyksta priešo užimtoje teritorijoje , o jo dalyviai nepasitraukia kartu su reguliariaisiais vienetais , bet tęsia kovą neribotą laiką ; 7 ) pasipriešinimo likvidavimas vienoje iš teritorijų neturi tiesioginės įtakos kovos tęstinumui kitose teritorijose . Taigi autonomiškumas , kovos tęstinumo neribotumas , ryšis su teritorija , civiline valdžia ir populiacija esminiai teritorinės gynybos elementai žvelgiant iš istorinės perspektyvos . Tokių pajėgų pirmutinis tikslas ne laimėti , bet nepralaimėti . Gebėjimas išlikti ir tęsti kovą tai jau pergalė , nes užkerta kelią priešui laimėti ir jis atsiduria šachmatų terminija patinėje situacijoje .
Tarpukariu Lietuvos kariuomenė teritoriniu principu sprendė dvi esmines su krašto gynyba susijusias problemas :
1 ) rezervistų mobilizacijos bei karinių vienetų komplektavimo ;
2 ) teritorinės gynybos :
a ) teritorinė priedanga – infrastruktūros ardymas ir priešo pajėgų stabdymas ;
b ) teritorinis pasipriešinimas – neginkluota ir ginkluota kova savoje , bet priešo užimtoje teritorijoje telkiant gyventojus , naikinant priešo gyvąją jėgą , svarbius objektus , išteklius , komunikacijos linijas ir bendrai infrastruktūrą ;
c ) teritorinė apsauga – infrastruktūros ir kitų svarbių objektų apsauga , viešosios tvarkos palaikymas bei kova su priešo veikimu savųjų pajėgų užnugaryje .
Tenka konstatuoti , kad tarpukariu teritorinės gynybos užduočių vykdymui buvo pasitelkta sukarinta visuomeninė organizacija – Lietuvos šaulių sąjunga
( LŠS ), turėjusi platų autonominių ir decentralizuotų vienetų ( kuopų ir būrių ) tinklą , 1940 m . buvo apie 1 200 padalinių , kurie vienijo apie 88 tūkst . šaulių ( rikių , rėmėjų , kandidatų , moterų ir vaikų ), iš jų 48 tūkst . rikiuotės šauliai ( tai būtų šių dienų KASP savanorių bei kovinių šaulių būrių analogas ), o reguliariuose daliniuose tarnavo 26 tūkst . karių ir 2 civilių . Taigi reguliarių vienetų ir aktyvaus rezervo karių santykis buvo 1:1,85 , bet jis buvo ne nustatytas , o savaiminis , nes rikiuotės šaulių skaičiaus valstybė neribojo , bet ragino visuomenę jungtis į sąjungą tam , kad didėtų aktyvusis rezervas . Beje , prie šaulių struktūros išlaikymo valstybė prisidėdavo minimaliai , daugelis veiklų ar įsigijimų buvo finansuojami savišalpos principu , arba šaulių būriams net imant paskolas iš bankų .
Kodėl šaulių tinklas išliko net sovietams likvidavus sąjungą ?
Svarbu atkreipti dėmesį , kad LŠS štabas Kaune ar rinktinių vadovybė karo atveju tiesioginės įtakos šaulių būrių veiklai beveik neturėjo , prasidėjus karui visi turėjo veikti savarankiškai pagal parengtus planus , o vėliau rodyti iniciatyvą atsižvelgiant į padėtį vietoje . Teritorinių šaulių-partizanų vienetų vertė priklausė ne nuo jų skaitlingumo ir apginklavimo , bet nuo vado sumanumo , iniciatyvumo ir kovotojų motyvacijos . Esmine sąlyga pasipriešinimui laikyta vietos gyventojų parama , todėl kovotojai turėjo elgtis labai atsargiai ir apdairiai vietos gyventojų atžvilgiu . LŠS struktūra buvo tokia lanksti , decentralizuota ir autonomiška ( tai reiškia , kad nelikus centrinio ar rinktinės štabo bei jų vadų kiekvienas šaulių būrys toliau galėjo sėkmingai veikti , tęsti pasipriešinimą ), kad 1940 m . sovietams de jure likvidavus sąjungą , šaulių tinklas nebuvo sunaikintas , o jų skaičius buvo per didelis , kad net sovietai galėtų visus juos stebėti ar kontroliuoti .
Nukelta į 22 psl .