„

SAVANORIŲ PAJĖGOS

BUVOME, ESAME, BŪSIME!

Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pirmiausia tenka pastebėti, kad toks reiškinys kaip teritorinė gynyba labai senas. To pavyzdžių galime rasti ir genčių karybos atvejuose, ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje( LDK) – pavietų( ypač pasienio) bajorijai susirinkus gintis savame paviete ar XVII a. masiniai judėjimai prieš įsiveržusius švedus ir t. t. Bet svarbu atskirti teritorinės mobilizacijos ir karinių vienetų komplektavimo sistemą nuo teritorinės gynybos. Pirmojo atvejo pavyzdžių taip pat gausu ir LDK ir tarpukariu, ir Lietuvoje ir užsienyje. Tarkime, tarpukariu Lietuvoje buvo įdiegta kadrinė teritorinė mobilizacijos sistema, kai taikos meto reguliariųjų pajėgų vienetai( pulkai, batalionai ir grupės) buvo plačiai išdėstyti po visą Lietuvą, taip siekiant, kad karinės pajėgos( 5 divizijos ir kiti atskiri vienetai, virš 125 tūkst. karių pagal etatus, realiai būtų buvę ne mažiau 150 – 160 tūkst. kovotojų) susimobilizuotų kuo greičiau. Buvo pasiekta, kad priedangos ir pasienio apsaugos vienetai galėtų pradėti veikti per 4 – 10 val., o visa likusi kariuomenė maždaug po 30 val. Tai patikrinta praktikoje, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui( rugsėjo mėn. dalinės mobilizacijos metu per 2 paras sutelkta 90 tūkst. karių: tai buvo didžiausia kada nors Lietuvos istorijoje turėta kariuomenė). Tuo pačiu laiku Suomija mobilizaciją planavo vykdyti pasiremiant teritorine sukarinta visuomenine Suojeluskunta organizacija, o 1939 m. rudenį planą įgyvendino praktikoje. Tokios sistemos didino mobilizacijos greitį( nes rezervistams buvo netoli atvykti į dalinius) ir mažino riziką, kad masinio priešo aviacijos antskrydžio metu gali būti sunaikintos gausios pajėgos.

Šachmatai: priešas patinėje situacijoje

Teritorinė gynyba tai mažiausiai 7 elementų simbiozė: 1) veikiama tam tikroje, konkrečioje ir apibrėžtoje teritorijoje sąveikaujant su kaimynais; 2) pasipriešinime dalyvauja, prisideda ar bent jau palaiko jį ir vietos gyventojai; 3) į pasipriešinimą yra įtrauka vietinė civilinė

Taigi reguliarių vienetų ir aktyvaus rezervo karių santykis buvo 1:1,85, bet jis buvo ne nustatytas, o savaiminis, nes rikiuotės šaulių skaičiaus valstybė neribojo, bet ragino visuomenę jungtis į sąjungą tam, kad didėtų aktyvusis rezervas. Beje, prie šaulių struktūros išlaikymo valstybė prisidėdavo minimaliai, daugelis veiklų ar įsigijimų buvo finansuojami savišalpos principu, arba šaulių būriams net imant paskolas iš bankų.

valdžia; 4) kovotojų vienetai formuojami iš vietinių gyventojų; 5) dažnai taikomi partizaninio veikimo metodai( taktika); 6) teritorinis pasipriešinimas vyksta priešo užimtoje teritorijoje, o jo dalyviai nepasitraukia kartu su reguliariaisiais vienetais, bet tęsia kovą neribotą laiką; 7) pasipriešinimo likvidavimas vienoje iš teritorijų neturi tiesioginės įtakos kovos tęstinumui kitose teritorijose. Taigi autonomiškumas, kovos tęstinumo neribotumas, ryšis su teritorija, civiline valdžia ir populiacija esminiai teritorinės gynybos elementai žvelgiant iš istorinės perspektyvos. Tokių pajėgų pirmutinis tikslas ne laimėti, bet nepralaimėti. Gebėjimas išlikti ir tęsti kovą tai jau pergalė, nes užkerta kelią priešui laimėti ir jis atsiduria šachmatų terminija patinėje situacijoje.

Tarpukariu Lietuvos kariuomenė teritoriniu principu sprendė dvi esmines su krašto gynyba susijusias problemas:

1) rezervistų mobilizacijos bei karinių vienetų komplektavimo;

2) teritorinės gynybos:

a) teritorinė priedanga – infrastruktūros ardymas ir priešo pajėgų stabdymas;

b) teritorinis pasipriešinimas – neginkluota ir ginkluota kova savoje, bet priešo užimtoje teritorijoje telkiant gyventojus, naikinant priešo gyvąją jėgą, svarbius objektus, išteklius, komunikacijos linijas ir bendrai infrastruktūrą;

c) teritorinė apsauga – infrastruktūros ir kitų svarbių objektų apsauga, viešosios tvarkos palaikymas bei kova su priešo veikimu savųjų pajėgų užnugaryje.

Tenka konstatuoti, kad tarpukariu teritorinės gynybos užduočių vykdymui buvo pasitelkta sukarinta visuomeninė organizacija – Lietuvos šaulių sąjunga

( LŠS), turėjusi platų autonominių ir decentralizuotų vienetų( kuopų ir būrių) tinklą, 1940 m. buvo apie 1 200 padalinių, kurie vienijo apie 88 tūkst. šaulių( rikių, rėmėjų, kandidatų, moterų ir vaikų), iš jų 48 tūkst. rikiuotės šauliai( tai būtų šių dienų KASP savanorių bei kovinių šaulių būrių analogas), o reguliariuose daliniuose tarnavo 26 tūkst. karių ir 2 civilių. Taigi reguliarių vienetų ir aktyvaus rezervo karių santykis buvo 1:1,85, bet jis buvo ne nustatytas, o savaiminis, nes rikiuotės šaulių skaičiaus valstybė neribojo, bet ragino visuomenę jungtis į sąjungą tam, kad didėtų aktyvusis rezervas. Beje, prie šaulių struktūros išlaikymo valstybė prisidėdavo minimaliai, daugelis veiklų ar įsigijimų buvo finansuojami savišalpos principu, arba šaulių būriams net imant paskolas iš bankų.

Kodėl šaulių tinklas išliko net sovietams likvidavus sąjungą?

Svarbu atkreipti dėmesį, kad LŠS štabas Kaune ar rinktinių vadovybė karo atveju tiesioginės įtakos šaulių būrių veiklai beveik neturėjo, prasidėjus karui visi turėjo veikti savarankiškai pagal parengtus planus, o vėliau rodyti iniciatyvą atsižvelgiant į padėtį vietoje. Teritorinių šaulių-partizanų vienetų vertė priklausė ne nuo jų skaitlingumo ir apginklavimo, bet nuo vado sumanumo, iniciatyvumo ir kovotojų motyvacijos. Esmine sąlyga pasipriešinimui laikyta vietos gyventojų parama, todėl kovotojai turėjo elgtis labai atsargiai ir apdairiai vietos gyventojų atžvilgiu. LŠS struktūra buvo tokia lanksti, decentralizuota ir autonomiška( tai reiškia, kad nelikus centrinio ar rinktinės štabo bei jų vadų kiekvienas šaulių būrys toliau galėjo sėkmingai veikti, tęsti pasipriešinimą), kad 1940 m. sovietams de jure likvidavus sąjungą, šaulių tinklas nebuvo sunaikintas, o jų skaičius buvo per didelis, kad net sovietai galėtų visus juos stebėti ar kontroliuoti.

Nukelta į 22 psl.

SAVANORIS 2016 m. Nr. 11-12 | Page 21

„