KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
22
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
Atkelta iš 21 psl.
1940 m. Lietuvos kariuomenės štabas laikėsi nuomonės, kad būtų netikslinga iš nemobilizuojamų šaulių formuoti kuopas ar batalionus ir juos naudoti statiškai gynybai, stabdymui ar puolimui. Todėl šauliai turėjo veikti: 1) smulkiais padaliniais( skyriais ir būriai) arba net pavieniui; 2) savose, gerai pažįstamose vietovėse ir 3) šauliams turėjo būti duodamos tik tokios užduotys, kurioms jie parengti. Atsižvelgiant į tai, formuluoti trys uždaviniai nemobilizuojamiems šauliams: a) puldinėti priešo pajėgas jo užnugaryje; b) saugoti svarbius objektus savame užnugaryje ir c) stabdyti priešo judrius junginius. Pastarasis uždavinys laikytas pačiu svarbiausiu. Partizaniniams veiksmams, kurie įvardyti pavojinga, bet labai garbinga veikla, priešo užnugaryje, iš anksto šaulių sąrašai nebuvo sudaromi, nes kiekvieno šaulio bei kario, atsidūrusio priešo užimtoje teritorijoje buvo pradėti partizaninį pasipriešinimą be papildomų įsakymų.
Tarpukaris. Priedangos daliniai buvo pasirengę laimėti laiko
Priedanga buvo viena esminių priemonių siekiant laimėti laiko reguliariųjų pajėgų mobilizacijai ir sutelkimui. Tarpukariu reguliarioji Lietuvos kariuomenė planavo kariauti stabdant priešą plačiais barais, gintis pagrindinių upių( Dubysa, Nevėžis, Šventoji, Nemunas, Neris) ribose. Karas turėjo būti manevrinis, o pozicinis atmestas kaip neįmanomas Lietuvos sąlygomis. Visais atvejais pagrindinės pajėgos turėjo telktis į rytus nuo Dubysos, į vakarus nuo Šventosios ir į šiaurę nuo Kauno. Ir kovodamos trauktis link Latvijos priklausomai nuo priešo puolimo krypties. Taigi, vienu esminiu karinių operacijų sėkmės veiksniu buvo laikomas greitis – susimobilizuoti bei susitelkti. Tačiau buvo baiminamasi netikėto puolimo, kai Lietuvos kariuomenėje dar net nepradėta visuotinė mobilizacija. Laiką įvykdyti mobilizacijai ir sutelkti pajėgas turėjo laimėti priedangos daliniai. Sprendžiant minėtą klausimą buvo imtasi visos eilės priemonių: 1) pasienyje dislokuotos ir nuo mobilizacijos atleistos reguliariųjų pajėgų priedangos rinktinės; 2) pasienio policijos ir pasienyje gyvenusių šaulių pagrindu ilgiausiai per 10 val. turėjo susimobilizuoti 12 Pasienio apsaugos batalionų; 3) LŠS nemobilizuojami nariai, pasitelkdami civilius vietos gyventojus, turėjo masiškai naikinti ir ardyti komunikacines linijas ir infrastruktūrą, o esant palankiai situacijai ir apšaudyti priešo pajėgas.
Gynybos „ plotelių“ ir „ narvelių“ voratinklis Lietuvoje
1939 – 1940 m. priedangos metu planuota taikyti „ celių“(„ plotelių“) taktiką. Buvo paskaičiuota, kad kiekvienam šaulių būriui Lietuvoje, kaimiškose vietovėse, vidutiniškai teko po 70 km ²( 10 x 7 km) teritorija su maždaug 2 500 gyventojų. Tikėtasi, jog įvykdžius mobilizaciją tokiuose „ ploteliuose“ liks mažiausiai po 1 000 darbingų žmonių, ne mažiau 150 arklių ir 75 vežimai. Pasitelkiant šiuos pajėgumus, šauliai turėjo organizuoti ir vadovauti infrastruktūros ardymo
„ Būrių „ ploteliai“ buvo dalinami į „ narvelius“.
Lietuvos kariuomenės kariai pozicijoje mokymų metu su minosvaidžiu 81,4 mm Brandt. 1934 m. XX a. 4-asis dešimtmetis( LCVA)
Iš savo „ plotelio“ išstumti šauliai turėjo trauktis į iš anksto numatytas vietas ir prisijungti prie sekančią pasipriešinimo ribą ginančių šaulių. Tokiu būdu kiekviena giliau teritorijoje esanti pasipriešinimo riba būtų ginama vis gausesnėmis šaulių pajėgomis. Bet tik tol, kol bus vykdomi priedangos veiksmai.
darbams, naikinti tiltus, perkasti kelius arba juos užversti medžiais. Kliūčių rengimas ir infrastruktūros ardymo darbai planuoti dviem lygiais: gavus įsakymą vykdyti darbus 1-uoju lygiu keliuose turėjo būti palikta galimybė pravažiuoti su arklių traukiamu vežimu, nenaikinami geležinkeliai, 4 m ir ilgesni tiltai, svarbūs kelių mazgai, ypač miestuose, bet pasiruošiama jų naikinimui. Karinei vadovybei įsakius vykdyti 2-ojo lygio darbus, visa infrastruktūra turėjo būti sunaikinta. Du lygiai buvo reikalingi tam, kad šaulių būriai iš anksto galėtų atlikti dalį darbų, bet neužkirstų kelio savų mobilizuojamų rezervistų ir karinių pajėgų judėjimui. Tokiu būdu Lietuvos teritorija karo atveju būtų apraizgyta savotiško voratinklio, turėjo atrodyti lyg bičių korys, valdomas iš kariuomenės ir divizijų štabų. Teigta, kad „ šiame voratinklyje mūsų [ Lietuvos ] kariuomenė gali manevruoti laisvai <...>, gi priešo judrioji kariuomenė visur gali eiti tik palyginti lėtu tempu. Tuo būdu mūsų kariuomenė turėtų laiko reaguoti į visokius priešo sausumos kariuomenės judrius junginių judesius“.
Sunkiau priešo įveikiamas ar sparnuose apeinamas kliūtis šauliai-partizanai turėjo ginti iš pasalų. „ Ploteliai“ turėjo apimti vieno šaulių būrio veikimo teritoriją suteikiant to būrio pavadinimą, pvz. „ Veiviržėnų plotelis“. Tam tikras skaičius „ plotelių“, buvusių toje pačioje operacijų kryptyje, buvo jungiami į rajonus pavaldžius priedangos rinktinių ir divizijų vadams. Tarkime, II pėstininkų