KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
22
BUVOME , ESAME , BŪSIME !
Atkelta iš 21 psl .
1940 m . Lietuvos kariuomenės štabas laikėsi nuomonės , kad būtų netikslinga iš nemobilizuojamų šaulių formuoti kuopas ar batalionus ir juos naudoti statiškai gynybai , stabdymui ar puolimui . Todėl šauliai turėjo veikti : 1 ) smulkiais padaliniais ( skyriais ir būriai ) arba net pavieniui ; 2 ) savose , gerai pažįstamose vietovėse ir 3 ) šauliams turėjo būti duodamos tik tokios užduotys , kurioms jie parengti . Atsižvelgiant į tai , formuluoti trys uždaviniai nemobilizuojamiems šauliams : a ) puldinėti priešo pajėgas jo užnugaryje ; b ) saugoti svarbius objektus savame užnugaryje ir c ) stabdyti priešo judrius junginius . Pastarasis uždavinys laikytas pačiu svarbiausiu . Partizaniniams veiksmams , kurie įvardyti pavojinga , bet labai garbinga veikla , priešo užnugaryje , iš anksto šaulių sąrašai nebuvo sudaromi , nes kiekvieno šaulio bei kario , atsidūrusio priešo užimtoje teritorijoje buvo pradėti partizaninį pasipriešinimą be papildomų įsakymų .
Tarpukaris . Priedangos daliniai buvo pasirengę laimėti laiko
Priedanga buvo viena esminių priemonių siekiant laimėti laiko reguliariųjų pajėgų mobilizacijai ir sutelkimui . Tarpukariu reguliarioji Lietuvos kariuomenė planavo kariauti stabdant priešą plačiais barais , gintis pagrindinių upių ( Dubysa , Nevėžis , Šventoji , Nemunas , Neris ) ribose . Karas turėjo būti manevrinis , o pozicinis atmestas kaip neįmanomas Lietuvos sąlygomis . Visais atvejais pagrindinės pajėgos turėjo telktis į rytus nuo Dubysos , į vakarus nuo Šventosios ir į šiaurę nuo Kauno . Ir kovodamos trauktis link Latvijos priklausomai nuo priešo puolimo krypties . Taigi , vienu esminiu karinių operacijų sėkmės veiksniu buvo laikomas greitis – susimobilizuoti bei susitelkti . Tačiau buvo baiminamasi netikėto puolimo , kai Lietuvos kariuomenėje dar net nepradėta visuotinė mobilizacija . Laiką įvykdyti mobilizacijai ir sutelkti pajėgas turėjo laimėti priedangos daliniai . Sprendžiant minėtą klausimą buvo imtasi visos eilės priemonių : 1 ) pasienyje dislokuotos ir nuo mobilizacijos atleistos reguliariųjų pajėgų priedangos rinktinės ; 2 ) pasienio policijos ir pasienyje gyvenusių šaulių pagrindu ilgiausiai per 10 val . turėjo susimobilizuoti 12 Pasienio apsaugos batalionų ; 3 ) LŠS nemobilizuojami nariai , pasitelkdami civilius vietos gyventojus , turėjo masiškai naikinti ir ardyti komunikacines linijas ir infrastruktūrą , o esant palankiai situacijai ir apšaudyti priešo pajėgas .
Gynybos „ plotelių “ ir „ narvelių “ voratinklis Lietuvoje
1939 – 1940 m . priedangos metu planuota taikyti „ celių “ („ plotelių “) taktiką . Buvo paskaičiuota , kad kiekvienam šaulių būriui Lietuvoje , kaimiškose vietovėse , vidutiniškai teko po 70 km ² ( 10 x 7 km ) teritorija su maždaug 2 500 gyventojų . Tikėtasi , jog įvykdžius mobilizaciją tokiuose „ ploteliuose “ liks mažiausiai po 1 000 darbingų žmonių , ne mažiau 150 arklių ir 75 vežimai . Pasitelkiant šiuos pajėgumus , šauliai turėjo organizuoti ir vadovauti infrastruktūros ardymo
„ Būrių „ ploteliai “ buvo dalinami į „ narvelius “.
Lietuvos kariuomenės kariai pozicijoje mokymų metu su minosvaidžiu 81,4 mm Brandt . 1934 m . XX a . 4-asis dešimtmetis ( LCVA )
Iš savo „ plotelio “ išstumti šauliai turėjo trauktis į iš anksto numatytas vietas ir prisijungti prie sekančią pasipriešinimo ribą ginančių šaulių . Tokiu būdu kiekviena giliau teritorijoje esanti pasipriešinimo riba būtų ginama vis gausesnėmis šaulių pajėgomis . Bet tik tol , kol bus vykdomi priedangos veiksmai .
darbams , naikinti tiltus , perkasti kelius arba juos užversti medžiais . Kliūčių rengimas ir infrastruktūros ardymo darbai planuoti dviem lygiais : gavus įsakymą vykdyti darbus 1-uoju lygiu keliuose turėjo būti palikta galimybė pravažiuoti su arklių traukiamu vežimu , nenaikinami geležinkeliai , 4 m ir ilgesni tiltai , svarbūs kelių mazgai , ypač miestuose , bet pasiruošiama jų naikinimui . Karinei vadovybei įsakius vykdyti 2-ojo lygio darbus , visa infrastruktūra turėjo būti sunaikinta . Du lygiai buvo reikalingi tam , kad šaulių būriai iš anksto galėtų atlikti dalį darbų , bet neužkirstų kelio savų mobilizuojamų rezervistų ir karinių pajėgų judėjimui . Tokiu būdu Lietuvos teritorija karo atveju būtų apraizgyta savotiško voratinklio , turėjo atrodyti lyg bičių korys , valdomas iš kariuomenės ir divizijų štabų . Teigta , kad „ šiame voratinklyje mūsų [ Lietuvos ] kariuomenė gali manevruoti laisvai <...>, gi priešo judrioji kariuomenė visur gali eiti tik palyginti lėtu tempu . Tuo būdu mūsų kariuomenė turėtų laiko reaguoti į visokius priešo sausumos kariuomenės judrius junginių judesius “.
Sunkiau priešo įveikiamas ar sparnuose apeinamas kliūtis šauliai-partizanai turėjo ginti iš pasalų . „ Ploteliai “ turėjo apimti vieno šaulių būrio veikimo teritoriją suteikiant to būrio pavadinimą , pvz . „ Veiviržėnų plotelis “. Tam tikras skaičius „ plotelių “, buvusių toje pačioje operacijų kryptyje , buvo jungiami į rajonus pavaldžius priedangos rinktinių ir divizijų vadams . Tarkime , II pėstininkų