KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
18
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
ŠAULIŲ SĄJUNGA tiesiame kelyje ar kryžkelėje?
Lapkričio 26-tą dieną, Vilniuje, Vyriausybės rūmuose, vyko eilinis Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas. Tai svarbiausias šios didžiausios Lietuvoje visuomeninės organizacijos sprendimo balsas.
Suvažiavimo metu buvo sprendžiami esminiai klausimai. Buvo perrenkami Centro Valdybos, Centro Kontrolės komisijos, Garbės teismo nariai, išklausoma ir diskutuojama dėl jų veiklos ataskaitų, koreguojamas Sąjungos statutas – aukščiausias Šaulių sąjungos teisinis dokumentas. Suvažiavime dalyvavo krašto apsaugos ministras šaulys Juozas Olekas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkai: naujasis Vytautas Bakas ir buvęs Artūras Paulauskas, Seimo nariai Arvydas Anušauskas, šaulys Audronius Ažubalis, šaulė Gintarė Skaistė, buvę sąjungos vadai – ats. plk. ltn. Juozas Širvinskas, dim. plk. Jonas Gečas, ats. plk. Antanas Plieskis, KASP vadas plk. Arturas Jasinskas, Vilniaus miesto meras šaulys Remigijus Šimašius.
Sakydamas sveikinimo kalbą šaulys J. Olekas pritarė, kad būtent šauliai, pasiruošę gynybai, ginkluoti, norėdami ginti Tėvynę ir yra svarbi atgrasymo priemonė – „ Todėl nei viena pėda, nei vienas centimetras mūsų žemės niekada nebus lengvai atiduotas“.
Po uždaro balsavimo, suskaičiavus rezultatus, paaiškėjo naujoji LŠS valdžia. Į Centro Valdybą išrinkti: Mindaugas Nefas( 9 ŠR), Sigitas Ozgirdas( 7 ŠR), Edmundas Čečėta( 1 ŠR) Juozas Janušaitis( 2ŠR), Gražvydas Zulanas( 2 ŠR), Kęstutis Kostas Vaitonis( 5 ŠR); Alina Bortkevič( 10 ŠR), Edgaras Diržius( 4 ŠR) ir Audrius Skaistys( 10 ŠR).
Jau ketvirtį amžiaus visuomenėje ir Šaulių sąjungoje netyla diskusijos – kuriuo keliu pasukti ir kas turėtų būti Šaulių sąjunga – kariuomenės struktūra kaip Savanorių pajėgos ar visuomeninė
organizacija? Tiek pat metų šios struktūros gyvuoja atskirai, vienos kitą papildydamos. Tiek žmogiškaisiais resursais, tiek veikla. Jaunieji šauliai, sulaukę pilnametystės, tampa kariais savanoriais ir gilina savo karines žinias, ir atvirkščiai, kariai, išeinantys į atsargą, grįžta arba įstoja į Šaulių sąjungą. Anksčiau kovinių LŠS būrių šauliai mokėsi baziniame kario savanorio kurse. Logiška, kad struktūros yra tampriai tarpusavyje susijusios. Kur jų panašumai ir skirtumai? Iš Baltijos šalių labiausiai pasisekė Estijos šauliams – kariams savanoriams. Jų šaulių organizacija „ Kaitseliit“ po Sovietų okupacijos atsikūrė ir sėkmingai gyvuoja nepatyrusi jokių perversmų ir atgimė, tokia, kaip prieš karą buvo Lietuvos šaulių sąjunga. „ Pusiau sportinė, pusiau-kariškai-partizanų organi-
„
zacija – taip Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis apibūdino savo sukurtą struktūrą. Arba „ Šaulys – tai ginkluotas pilietis“, ar tai neprimena dabartinių karių savanorių apibūdinimo: „ Karys savanoris – uniformuotas pilietis“?
Logiška, kad tarpukario Lietuvoje šauliai buvo karinė aktyviojo rezervo jėga, kaip dabar yra Savanorių pajėgos. Akivaizdu, kad apie galimą dviejų struktūrų susijungimą dabar neverta diskutuoti, bet kalbėti, kaip gerinti tarpusavio bendradarbiavimą – būtina. Atsikūrusios LŠS ir vėliau atsiradusios Savanorių tarnybos ištakos – ten pat. Atsikuriančios Lietuvos valstybės karinių struktūrų užuomazga reikia laikyti Sąjūdžio saugos būrius, vadintus žaliaraiščiais. Jie atsirado siekiant palaikyti
1990 m. vasarą šaulių susirinkimuose buvo svarstomi pavaldumo ir statuso klausimai.
LŠS štabo viršininko Jono GEČO iniciatyva, sąjungos dalinių atstovų susirinkimas priėmė sprendimą integruotis į į krašto apsaugos sistemą ir tapti pavaldžia Krašto apsaugos departamentui( KAD), tačiau jau kitoje konferencijoje priimamas priešingas sprendimas, kuriame sakoma, kad Lietuvos šaulių sąjunga nutaria būti nepavaldi Krašto apsaugos departamentui, kitoms vyriausybinėms institucijoms ir likti laisvanoriška visuomeninė kultūrinė organizacija.“