2016 m. spalis / Nr. 10 (488)
Bekas tarnavo būtent 107 MŠD, jis
mums suteikė daug informacijos apie
apsaugą, apsaugos išdėstymą, kur kokie
sarginiai šunys. Mus dominantį dalinio
sandėlį juosė trys apsaugos žiedai – išorinis, spygliuotos vielos tvora su marširuojančiais sargybiniais („nariadais“),
po to žiedas su vilkiniais šunimis, galinčiais bėgti palei tvorą, ir dar toliau,
vidinis – apžvalgos bokšteliai („vyškės“),
kuriuose budėjo sovietų kariai-šauliai.
Dabar tiksliai jau nebepamenu, bet mes
(J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis)
kažkaip sugebėjome iš anksto susitarti,
kad už cigarečių bloką šunis nuvestų į
šoną, pro bokštelius prašliaužėme. Tame
sandėlyje buvo daug ginkluotės – orasoras raketos, minos, bet aktualiausi
tuo metu AT rūmų gynybai buvo prieštankiniai granatsvaidžiai. Susikrovėme
juos į kuprines, šliauždami partempėme
atgal, į laukiantį pamiškėje sovietinį
SKAT efektingai panaudojo nusavintus granatsvaidžius. Savanoriai kovinio šaudymo pratybose su RPG-18. 1995 m. KASP foto archyvo
nuotrauka.
„
KRAŠTO APSAUGOS
SAVANORIŲ PAJĖGOS
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
ISTORIJA /
21
Buvau tarnavęs Šiaurės miestelyje ir labai gerai pažinojau ten tarnavusių kariškių mentalitetą, – prisimena
V. Čepulis. Visada stengiausi papulti pas praleidimo
punkte budintį eilinį kareivį, kuris dažniausiai
būdavo iš plačiosios šalies Rytų, menko išsilavinimo,
rusiškai sunkiai suprantantis. Paduodavau aš jam
savo raudoną knygutę, dar prisikabindavau prie išvaizdos ir tas suglumęs mane praleisdavo į teritoriją.
visureigį „Nivą“, su išimtomis sėdynėmis ir uždangstytais langais. Važiuojant
atgal mums pasirodė, kad seka kažkokia
mašina, bet atgal į AT rūmus atvykome
be nuotykių. „Ekstrymas“ buvo nerealus. Rezultatas buvo keli šimtai prieštankinių granatsvaidžių, tautoje vadinamų
„Mucha“. Reidą jie įvykdė sėkmingai ir
ne vieną kartą... Išnešė ir išvežė daugiau
kaip pusę tonos ginkluotės...
2010 m. žurnalistės J. Mičiulienės
paklaustas „Nebijojote, kad omonininkai sustabdys ir patikrins?“ V. Čepulis
atsakė: „Pabandykite sustabdyti vyrus,
kurie turi tiek ginklų! Apskritai, kai vyrai
pradeda kariauti, labai sunku sustoti.
Karas turi savo žavesio. Suprantama,
kol tavęs nenušauna. Kare atsiranda ir
kitoks mąstymas.“
Išvados...
Ši operacija buvo esminis proveržis
apsirūpinant prieštankine ginkluote
„menkai ginkluotas Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas“. Po jos, netgi
1991 m. rugpjūčio mėn. „Maskvos pučo“
metu, SSSR šarvuotos technikos aktyvumas Vilniuje buvo ženkliai sumažintas,
gali būti, kad ir dėl mūsų karių savanorių
išaugusių galimybių ją sunaikinti. 2010
m. klausiamas žurnalistės Jūratės Mičiulienės iš „Lietuvos žinių“ V. Čepulis
prisimena: „Pavyzdžiui, aš per pučą jau
turėjau ginklų tiek, kiek pats svėriau“.
Norėtųsi tik priminti, kad 1991 m. sausio
13-ąją AT rūmuose V. Čepulis buvo ginkluotas tik metaliniu vamzdžiu ir peiliu.
Teigiama operacijos „Granatsvaidžiai“
pasekmė, apsiginklavimo atžvilgiu, buvo
akivaizdi...
Be šios įspūdingos ir pavojingos operacijos, studentų fizikų – savanorių grupė
1991 m. įvykdė ir daugiau Lietuvos gy-
nybai reikalingų „darbų“, bet tai jau kita,
ne mažiau intriguojanti, istorija... Visi
jie, SKAT VU „fizikų grupės“ studentai
kariai savanoriai, konkrečiais veiksmais,
rizikuodami asmenine gerove, laisve,
sveikata ir kartais gyvybe, prisidėjo prie
Lietuvos kariuomenės kūrimo ir šalies
Nepriklausomybės įtvirtinimo, taip pat
garbingai pratęsė VU istoriją, parodydama, kad VU tuomet buvo ne tik Lietuvos mokslo „šventovė“, bet ir jaunų, patriotiškų žmonių „kalvė“, kurie su ginklu
rankose ėjo ginti Tėvynės Lietuvos,
taip pat ir galimybės laisvai studijuoti
mokslą čia, Lietuvoje, ir svetur....
Už karinius nuopelnus Lietuvos valstybei dauguma šios grupės narių buvo
apdovanoti valstybiniais apdovanojimais, suteikti karininkų laipsniai. Nors
VU studentai fizikai, susibūrę į minėtą
nedidelį karinį padalinį, pilnos sudėties
veikė trumpai (1991–1992 m.), bet jų
nuveikti žygdarbiai, ginant jauną atkurtą
Lietuvos valstybę, yra labai reikšmingi
ir drąsūs.
Pasikeitus geopolitinei situacijai, dėl
karo Ukrainoje, visi pradeda suprasti, jei
laisvės ginklu neginsi, laisvas nebūsi...
Dar 2008 metais, žurnalistei Z. Rimgailienei paklausus V. Čepulio „O jeigu
reiktų vėl?“ (eiti ginti Lietuvos – aut.
pastaba), jis atsakė: „Be abejonės, pasielgčiau lygiai taip pat“.
Autoriaus padėka: Norėčiau padėkoti buvusiam LK Sausumos pajėgų
vadui gen. mjr. Almantui Leikai, kad
vieno pokalbio metu užsiminė apie VU
studentus fizikus ir taip paskatino parašyti šį straipsnį. Taip pat, šio karinio padalinio buvusiems kariams savanoriams
- studentams fizikams, kad pasidalijo
savo prisiminimais.
Pastaba: redakcijai straipsnio rankraštis pateiktas 2016 m. birželio 8 dieną.