20
KRAŠTO APSAUGOS
SAVANORIŲ PAJĖGOS
/ ISTORIJA
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
Istorijos akimirka:
1991 m. karinė operacija „Granatsvaidžiai“. II dalis
Praėjusiame numeryje publikavome istorijos pradžią apie Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Štabo kuopos
Ryšių skyriaus karių savanorių – Vilniaus universiteto (VU) studentų fizikų – įvykdytą 1991 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais
slaptą, ypač pavojingą, karinę operaciją „Granatsvaidžiai“. Jos metu savanorių studentų „fizikų grupė“ iš okupantų sovietinio
karinio dalinio nusavino ypač didelį kiekį granatsvaidžių Aukščiausios Tarybos (AT) rūmų gynybai.
Ats. ltn. dr. Vytautas Račkauskas
Vilniaus universitetas
... 2008 metais žurnalistės Zitos Rimgailienės kalbintas V. Čepulis prisimena:
„Buvau Šiaurės miestelyje pratarnavęs
beveik metus ir žinojau, kaip patekti,
labai gerai pažinojau ten tarnavusių
kariškių mentalitetą. ...Aš ateinu į praleidimo punktą civiliai apsirengęs, kariškos laikysenos, griežtu veidu. Ten budi
kareivis ir karininkas. Visada pasistengiu papulti pas kareivį, kuris dažniausiai
būdavo iš plačiosios šalies Rytų, menko
išsilavinimo, rusiškai sunkiai ir lėtai
skaitantis, o rašyti ir visai nesugebantis. Taigi, paduodu aš jam savo raudoną
knygutę ir tuo pačiu metu prisikabinu
prie išvaizdos: šukuosenos, barzdos ar
marškinių kabliuko (rus.: Počemu kriučiok nezastiognut?; liet.: Kodėl kabliukas
neužsegtas?). Tuomet sovietų kariuome-
Prieš keletą metų atsargos
kapitonas Vidas Čepulis
paklaustas „O jeigu reiktų vėl eiti
ginti Lietuvos?“ atsakė: „Be abejonės,
pasielgčiau lygiai taip pat“.
nėje buvo taip: tarnaujantys iki pusės
metų privalėdavo vaikščioti užsegtu
marškinių kabliuku visada, tarnaujantys
ilgiau galėdavo atsisegti. Toks buvo nerašytas įstatymas. Sovietiniai karininkai
visada galėjo prie to prisikabinti, formaliai pademonstruoti savo valdžią, vir-
Granatsvaidžių pagrobimo iš sovietų karinio dalinio operacija buvo esminis proveržis apsirūpinant
prieštankine ginkluote menkai ginkluotas, besikuriančias Lietuvos karines pajėgas. Po jos, netgi
1991 m. rugpjūčio mėn. „pučo“ metu, SSSR šarvuotos technikos aktyvumas Vilniuje buvo ženkliai
sumažėjęs, gali būti, kad dėl mūsų karių savanorių išaugusių galimybių ją sunaikinti.
šenybę prieš kareivį reikalaudami užsisegti „kriučioką“. Taigi „užpuoli“ vargšą
kareivėlį dėl kabliuko, sutrikdai, išblaškai
dėmesį, kad į tavo pažymėjimą per daug
nesigilintų, ir įeini...“ O teritorijos viduje...
„draugai“: „Viskas – už pinigus. Orientavomės į praporščikų (puskarininkių – aut.
pastaba) luomą, žmones, kurie turi išeiti
į atsargą, svajoja saugiai grįžti namo.
Parsivežti vieną kitą rublį jiems irgi buvo
neblogai. Minėti „draugai“ – milžiniško
darbo – susirasti, susidraugauti, susitarti – rezultatas. Kantriai. Per tam tikrą
laiką. Neišgąsdinti... Tai šiek tiek panašu
į panelių „kabinimą“ vakarėlyje...
2015 m. paklausinėtas apie operaciją „Granatsvaidžiai” J. Dirginčius prisimena: „Po 1991 m. sausio 13 d. įvykių
buvo toks „personažas“ Bekas (deja,
tikro vardo nežinome) – tai iš Sovietų
armijos pasitraukęs karys iš Uzbekijos.
Jis nebenorėjo tarnauti Sovietų armijoje, kažkaip atsirado AT rūmuose, ir
kadangi tai jam buvo nesaugu (jei sovietiniai okupantai būtų jį suėmę – jam
grėsė bausmė už „Tėvynės“ išdavimą),
tai AT rūmų apsaugos vadovybė paprašė
mūsų, studentų fizikų, jį paslėpti. Mes jį
apgyvendinome VU studentų miestelyje,
studentų vadinamoje „Kamčiatkoje“,
savo bendrabučio kambaryje. Kadangi