24
liauju ir tiek. Negaliu pasakyti, kad kažkur buvo
ženkliai sudėtingiau nei kitur. Taip, buvome juodai
„strigę“ Bulgarijoje, Sofijos prieangiuose, tačiau
greičiausiai tai įvyko ne dėl pačios Bulgarijos, o dėl
elementariai prastų lokacijų, kuriose kelias dienas
vis atsidurdavome. Lygiai tokį patį „mirties tašką“
buvome pasiekę Austrijoje. Tačiau vis tiek pajudi.
Visada pajudi. Gal ne taip greitai, kaip kartais
norisi. Gali neįtikėtinai erzina praleisti daugiau nei
parą vienoje vietoje, tačiau stodamas ant kelio
Tu priimi kelio taisykles ir turi susitaikyti, kad ne
visada planeta veikia taip, kaip Tau norisi.
Kokių sunkumų patyrėte?
Dabar tai įvertinti yra gana sudėtinga, nes
praėjus kuriam laikui visi sunkumai galvoje tampa
romantiškais atsiminimais. Turbūt vienintelis prisiminimas,
kuris asocijuojasi su „sunkumu“ yra pati
kelionės pradžia, kai dar keliavome tryse ir antrąją
naktį „strigome“ kažkokiuose plynuose laukuose,
Lenkijos pietuose ir naktį kilusi audra smarkiai
suniokojo visą mūsų inventorių – pabudome sušalusios
balose, o visi daiktai tiesiog tekėjo, lietus
dar nebuvo pasibaigęs. Buvo labai nemalonu,
tačiau tos pačios dienos vakarą Slovakijoje mus
paėmusi moteris pasiūlė savo vasaros kotedžo
raktus, kur viską išsidžiovinom, išsimiegojom
lovose, pavalgėm, o ryte dar buvom pavežtos
iki puikios vietos tolimesnei kelionei. Sakyčiau,
kad kelyje viskas išsilygina ir, kai yra labai sunku
ir nemalonu, kažkur giliai viduje žinai, kad tai tik
laikina ir svarbiausia yra tiesiog judėti tolyn.
Kelionės autostopus dažnai atrodo labai
varginančios, o pavargę žmonės tampą irzlūs.
Ar nesusipykote kelionėje?
Nežinau, sakyčiau, kad tas „atrodo labai
varginančios“ labai priklauso nuo žmogaus. Man,
asmeniškai, kelionės lėktuvais atrodo ženkliai
labiau varginančios. Tačiau taip, žinoma, fizinio
ir emocinio nuovargio tikrai buvo, o tai sukuria
keistą įtampą, todėl pakeleivis yra neįtikėtinai
svarbu. Mes su Migle buvom draugės ir prieš
kelionę, tačiau tas ryšys, kuris užsimezgė mėnesį
miegant vieno kvadratinio metro dydžio palapinėje
yra nenusakomas. Manau, kad priežastis kodėl
sugebėjome ne tik, kad nesusipykti, bet visą laiką
iš visos širdies palaikyti viena kitą yra ta, kad abi
esam gana racionalios. Nemeluosiu, buvo dienos,
kai vienai ar kitai emociškai ar fiziškai buvo labai
sunku, tačiau tada neįtikėtinai svarbu prisiminti,
kad tą akimirką, kai, atrodo, viskas griūna, viskas,
ką turi, esi Tu pats, Tavo kuprinė ir Tavo pakeleivis.
Nors ir stovit dviese prieš visas įmanomas
pasaulio negandas, turit išlikti kartu, nes kai atsistoji
ant kelio, atsiranda bežodis susitarimas, kad
niekas nėra taip svarbu, kaip mes vienas kitam.
Abi visą laiką nuoširdžiai išlaikėm pagarbą viena
kitai, kai kuri nors pavargdavo – sustodavom, kai
kuriai nors būdavo liūdna – kita visada būdavo
šalia, ir tai nekeldavo jokių klausimų, nes tuo metu
mes buvom pati tikriausia komanda, o komanda
veikia bendrystės, o ne individualistiniu principu.
Ko išmokote?
Sunku įvardyti tikslius dalykus, kuriuos išmokau.
Išmokau susipakuoti kuprinę, kur yra
viskas, ko gali prireikti mėnesiui kelyje. Išmokau
susirasti vietą palapinei ne tik miškuose, bet ir
vidury didelių miestų. Sužinojau, kad „Kaizerio“
bandelės visoje Europoje „Lidl“ kainuoja 10 euro
centų. Bet, matyt, svarbiausios pamokos yra tie
suvokimai apie žmones, pasaulį ir, svarbiausia,
patį save. Labai supratau savo ribas – tiek fizines,
tiek emocines. Supratau, kad susikalbėti žmonės
gali nepaisydami jų mokamų kalbų skirtumų,
amžiaus, lyties ar patirties. Supratau, kad kelias
visada žino geriau, o žinoti, kad tikrai nieko nežinai
yra pats maloniausias ir labiausiai išlaisvinantis
žinojimas. Ir supratau, kad turėti draugą, su kuriuo
gali pėstute kirsti sieną tarp Rumunijos ir Bulgarijos,
kuri yra beveik 2 km ilgio tiltas per Dunojų,
visiškai nepritaikytas pėstiesiems, yra didžiausia
dovana, kurią gyvenimas mums gali duoti.
Daugelis nesiryžta keliauti autostopu, nes
bijo dėl savo saugumo. Kaip manote jūs, ar tai
saugus keliavimo būdas? Kokių saugumo priemonių
galima imtis keliaujant autostopu?
Jau kalbėjau apie saugumą ir pasikartosiu
dar sykį – nesu geras pavyzdys. Aš netikiu, kad
autostopas yra mažiau saugus nei bet kuris kitas
keliavimo būdas. Faktas apie tai, kad autostopas
nėra saugus kyla net ne iš realių grėsmės
faktorių, o iš didelio nepasitikėjimo žmonėmis,
nes, iš esmės, tampi absoliučiai priklausomas
nuo aplinkybių ir žmonių, kurie jose figūruoja. Aš
tikiu žmonėmis, nesu naivi, tačiau tikiu, kad jei Tu