pages_compressed (1) | Page 24

24 liauju ir tiek. Negaliu pasakyti, kad kažkur buvo ženkliai sudėtingiau nei kitur. Taip, buvome juodai „strigę“ Bulgarijoje, Sofijos prieangiuose, tačiau greičiausiai tai įvyko ne dėl pačios Bulgarijos, o dėl elementariai prastų lokacijų, kuriose kelias dienas vis atsidurdavome. Lygiai tokį patį „mirties tašką“ buvome pasiekę Austrijoje. Tačiau vis tiek pajudi. Visada pajudi. Gal ne taip greitai, kaip kartais norisi. Gali neįtikėtinai erzina praleisti daugiau nei parą vienoje vietoje, tačiau stodamas ant kelio Tu priimi kelio taisykles ir turi susitaikyti, kad ne visada planeta veikia taip, kaip Tau norisi. Kokių sunkumų patyrėte? Dabar tai įvertinti yra gana sudėtinga, nes praėjus kuriam laikui visi sunkumai galvoje tampa romantiškais atsiminimais. Turbūt vienintelis prisiminimas, kuris asocijuojasi su „sunkumu“ yra pati kelionės pradžia, kai dar keliavome tryse ir antrąją naktį „strigome“ kažkokiuose plynuose laukuose, Lenkijos pietuose ir naktį kilusi audra smarkiai suniokojo visą mūsų inventorių – pabudome sušalusios balose, o visi daiktai tiesiog tekėjo, lietus dar nebuvo pasibaigęs. Buvo labai nemalonu, tačiau tos pačios dienos vakarą Slovakijoje mus paėmusi moteris pasiūlė savo vasaros kotedžo raktus, kur viską išsidžiovinom, išsimiegojom lovose, pavalgėm, o ryte dar buvom pavežtos iki puikios vietos tolimesnei kelionei. Sakyčiau, kad kelyje viskas išsilygina ir, kai yra labai sunku ir nemalonu, kažkur giliai viduje žinai, kad tai tik laikina ir svarbiausia yra tiesiog judėti tolyn. Kelionės autostopus dažnai atrodo labai varginančios, o pavargę žmonės tampą irzlūs. Ar nesusipykote kelionėje? Nežinau, sakyčiau, kad tas „atrodo labai varginančios“ labai priklauso nuo žmogaus. Man, asmeniškai, kelionės lėktuvais atrodo ženkliai labiau varginančios. Tačiau taip, žinoma, fizinio ir emocinio nuovargio tikrai buvo, o tai sukuria keistą įtampą, todėl pakeleivis yra neįtikėtinai svarbu. Mes su Migle buvom draugės ir prieš kelionę, tačiau tas ryšys, kuris užsimezgė mėnesį miegant vieno kvadratinio metro dydžio palapinėje yra nenusakomas. Manau, kad priežastis kodėl sugebėjome ne tik, kad nesusipykti, bet visą laiką iš visos širdies palaikyti viena kitą yra ta, kad abi esam gana racionalios. Nemeluosiu, buvo dienos, kai vienai ar kitai emociškai ar fiziškai buvo labai sunku, tačiau tada neįtikėtinai svarbu prisiminti, kad tą akimirką, kai, atrodo, viskas griūna, viskas, ką turi, esi Tu pats, Tavo kuprinė ir Tavo pakeleivis. Nors ir stovit dviese prieš visas įmanomas pasaulio negandas, turit išlikti kartu, nes kai atsistoji ant kelio, atsiranda bežodis susitarimas, kad niekas nėra taip svarbu, kaip mes vienas kitam. Abi visą laiką nuoširdžiai išlaikėm pagarbą viena kitai, kai kuri nors pavargdavo – sustodavom, kai kuriai nors būdavo liūdna – kita visada būdavo šalia, ir tai nekeldavo jokių klausimų, nes tuo metu mes buvom pati tikriausia komanda, o komanda veikia bendrystės, o ne individualistiniu principu. Ko išmokote? Sunku įvardyti tikslius dalykus, kuriuos išmokau. Išmokau susipakuoti kuprinę, kur yra viskas, ko gali prireikti mėnesiui kelyje. Išmokau susirasti vietą palapinei ne tik miškuose, bet ir vidury didelių miestų. Sužinojau, kad „Kaizerio“ bandelės visoje Europoje „Lidl“ kainuoja 10 euro centų. Bet, matyt, svarbiausios pamokos yra tie suvokimai apie žmones, pasaulį ir, svarbiausia, patį save. Labai supratau savo ribas – tiek fizines, tiek emocines. Supratau, kad susikalbėti žmonės gali nepaisydami jų mokamų kalbų skirtumų, amžiaus, lyties ar patirties. Supratau, kad kelias visada žino geriau, o žinoti, kad tikrai nieko nežinai yra pats maloniausias ir labiausiai išlaisvinantis žinojimas. Ir supratau, kad turėti draugą, su kuriuo gali pėstute kirsti sieną tarp Rumunijos ir Bulgarijos, kuri yra beveik 2 km ilgio tiltas per Dunojų, visiškai nepritaikytas pėstiesiems, yra didžiausia dovana, kurią gyvenimas mums gali duoti. Daugelis nesiryžta keliauti autostopu, nes bijo dėl savo saugumo. Kaip manote jūs, ar tai saugus keliavimo būdas? Kokių saugumo priemonių galima imtis keliaujant autostopu? Jau kalbėjau apie saugumą ir pasikartosiu dar sykį – nesu geras pavyzdys. Aš netikiu, kad autostopas yra mažiau saugus nei bet kuris kitas keliavimo būdas. Faktas apie tai, kad autostopas nėra saugus kyla net ne iš realių grėsmės faktorių, o iš didelio nepasitikėjimo žmonėmis, nes, iš esmės, tampi absoliučiai priklausomas nuo aplinkybių ir žmonių, kurie jose figūruoja. Aš tikiu žmonėmis, nesu naivi, tačiau tikiu, kad jei Tu