INTERVIU SU
VU MF DEKANU PROF. DR. A.UTKUMI
Kiekviename medicinos fakulteto kurse yra žmonių, kurie rinkosi tarp meno ir mokslo studijų krypčių. Kada ir kodėl apsisprendėte studijuoti mediciną? Ar svarstėte galimybę studijuoti nesusijusį su medicina mokslą?
Reikėtų pradėti nuo šeimos, kurioje augau – mama dirbo gydytoja, mamos pusbrolis taip pat. Kiekvieną dieną matydavau mamos į namus parsinešamus darbus – ligos istorijas, ataskaitas, knygas, todėl aplinką, kurioje praleidau vaikystę ir jaunystę, galėčiau pavadinti medicinine aplinka. Net negalvojau, kad galėčiau būti kažkuo kitu, nors buvo metas, kai buvau susižavėjęs kelių statyba. Ši specialybė buvo dėstoma dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, tačiau tam reikėjo gerai išmanyti matematiką, kuri man nelabai patiko, tad liko vienintelis pasirinkimas – studijuoti mediciną. Kai stojau į universitetą, sovietiniais laikais, Medicinos fakultete buvo dėstomos trys specialybės: gydomoji medicina, pediatrija ir higiena. Norėjau tapti būtent vaikų gydytoju, todėl pasirinkau pediatriją ir turbūt neapsirikau, nes tuo metu fakultete dirbo puikūs dėstytojai – savo srities žinovai. Ši studijų programa skyrėsi nuo gydomosios medicinos tuo, kad jau nuo pirmo kurso buvome orientuoti į mažuosius pacientus, jų ligas. Vyresniuose kursuose – trečiame, ketvirtame – ėjome į ligonines, poliklinikas, ten apžiūrėdavome, gydydavome vaikus.
Koks buvo medicinos fakultetas, kai į jį įstojote? Kokie buvo studentai, studentų ir dėstytojų santykis? Kaip visa tai pasikeitė?
Santykiai tarp studentų ir dėstytojų šiek tiek skyrėsi nuo dabartinių, nes gyvenimo sąlygos, politinė santvarka buvo kita. Dabar jauni žmonės jaučiasi laisvai, jiems yra daug lengviau betarpiškai bendrauti su dėstytojais nepaisant didelio amžiaus skirtumo. Anksčiau buvo jaučiama daugiau susikaustymo – sovietinė santvarka ir čia turėjo įtakos. Nepaisant to, pediatrijos studijų programos studentų ir jų kuratorių santykiai buvo gražūs ir šilti, bendravimas buvo nuoširdus ir abipusis (tais laikais kiekvienai grupei buvo skiriamas jaunas dėstytojas, vadinamas kuratoriumi).
Dabar studentai daugiau bendrauja su dėstytojais, o ir šie tapo žymiai atviresni. Žinoma, galbūt kai kurie dėstytojai neprisileidžia, nelabai noriai bendrauja su jaunais žmonėmis, siekia išlaikyti atstumą, bet tai, mano nuomone, yra išskirtiniai atvejai, nulemti asmeninių žmogaus savybių. Tai galima suprasti ir pateisinti, nes dėstytojų, kaip ir studentų, yra įvairių. Vieni studentai linkę daugiau bendrauti, dažniau klausia, nori sužinoti daugiau, o kai kuriems informacijos užtenka tiek, kiek jie išklauso paskaitų metu.
Manau, kad dabar studentų ir dėstytojų santykiai yra geri ir nuolatos gerėja. Žinoma, turi išlikti tam tikra pagarba savo mokytojams, tačiau nebėra didelio atotrūkio ar baimės prašnekinti dėstytoją.
Baigęs medicinos studijas, Jūs išvykote į Maskvą specializuotis klinikinės genetikos srityje, kuri tuo metu Lietuvoje dar nebuvo dėstoma. Kodėl pasirinkote būtent genetikos studijas?
Internatūrą atlikau Panevėžio ligoninėje. Taip sutapo, kad mano darbo ir studijų Panevėžyje metu ten buvo organizuota kasmetinė genetikų mokykla. Šiame renginyje dalyvavo žinomi genetikos specialistai iš Lietuvos, Lenkijos, Bulgarijos, kitų Sovietų Sąjungos šalių, Demokratinės Vokietijos. Tuomet Panevėžio ligoninės administracija nusprendė, kad ir jų ligoninei reikia gydytojo genetiko. Tais laikais tik Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas; aut.past.) ir Maskvoje vyko gydytojų tobulinimosi kursai, kurių metu buvo galima įgyti gydytojo genetiko profesinę kvalifikaciją, todėl jaunieji medikai, dar internai, sulaukė siūlymo važiuoti studijuoti į Maskvą. Niekas iš mūsų būrio nepanoro mokytis genetikos – visi buvo apsisprendę tapti vaikų ligų gydytojais.
Kviečiame susipažinti su VU MF dekanu prof. Algirdu Utkumi - interviu jis dalijasi prisiminimais apie apsisprendimą tapti gydytoju genetiku, mintimis apie medicinos studijas anksčiau, dabar ir ateityje bei svarsto pagrindines problemas mūsų fakultete.