Po traumos pokyčiai ir „ širdies reikaluose“ Lūžę stuburo slanksteliai lėmė, kad vaikino gyvenimo „ draugu“ taps neįgaliojo vežimėlis. Ir nors pirmaisiais metais visokios nuotaikos aplankydavo, Augustas šypteli, kad galbūt jo būdas jau toks, jog sielotis vaikinas nėra linkęs: „ Gyvenimas nepasibaigė. Gyventi gali toliau. Artimiesiems buvo sunkiau. Jie ieškojo įvairiausių gydymo būdų. Žinoma, ir aš sėdėdavau, skaitydavau apie savo diagnozę, supratau, kad tokie gydymai galėtų kažkam padėti, bet ne man.“ Vaikinas po traumos nutarė nenuleisti rankų ir tęsė savarankišką gyvenimą. Įsigijo butą Palangoje ir gyveno vienas. Namų sienas keisdavo reabilitacijos ligoninė ir mankštos. Baigęs pirmuosius reabilitacijos kursus Augustas išvyko gyventi į Šiaulius pas mamą, bet ir ten ilgai neužsibuvo. Atvykęs į Palangą pakartotinei reabilitacijos sesijai vaikinas susipažino su kineziterapeute, kuri netrukus tapo labai gera drauge, o po kiek laiko užkariavo vyruko širdį. Tad nieko nelaukęs Augustas ieškojo būsto Klaipėdoje ir sugrįžo į uostamiestį. „ Daugiausia į pozityvų gyvenimą Ema mane ir pastūmėjo“, – apie išgyventą traumos etapą pasakoja Augustas Navickas.
Išsakytas noras greitai virto realybe ir padėjo sugrįžti į profesionalų sportą Trauma tarsi privertė vaikiną pergalvoti savo gyvenimo pasirinkimus iš naujo. Nelaimingas įvykis ir mylimas žmogus šalia padėjo Augustui „ susidėti taškus ant i“. Vaikinas keletą kartų nuvyko stebėti irklavimo varžybų į Klaipėdos irklavimo centrą, vėliau sužinojo, jog irklavimas yra ir parolimpinio sporto šaka, todėl pradėjo ręsti mintį apie grįžimą į šį sportą. Vaikinas prisimena, kad lyg ir garsiai pasvajojo, kad norėtų grįžti, tačiau be specialios valties plaukti niekaip negalėjo. Augustas šypsosi prisiminęs pokalbį su broliais pranciškonais: „ Vieną dieną pakalbėjom, kad būtų šaunu, o po keletos dienų jau pakavome valtį ir bandėme ją sudėti. Praėjusius dar kelioms – jau sėdėjau valtyje ir dalyvavau akademinio irklavimo regatoje „ Vilties yriai“, o tikslu po šio plaukimo tapo Rio parolimpinės žaidynės“. Nors iš pradžių Augustas jautėsi užtikrintas savo jėgomis: „ Aš viską moku, viską žinau, bus labai lengva“, kelias iki žaidynių buvo sunkus. Neįgaliųjų stovykloje susirinko irkluotojai iš šalių, kurios primą kartą dalyvaus parolimpinėse žaidynėse. Augustas Navickas ten užėmė 11 vietą iš 23 dalyvavusių. „ Tai – ne taip blogai, bet tikėjausi geriau. Pasodino į vietą“, – šyptelėjo sportininkas. Vėliau vyko pasaulio čempionatas, kurio 8 geriausi irkluotojai gavo galimybę keliauti į Rio. „ Buvau 15-tas, tačiau paaiškėjo, jog po pusės metų bus dar vienas atrankinis turas, kurio du geriausi irkluotojai jungsis prie vyksiančiųjų. Tai reiškė, kad savo rezultatą turiu pagerinti ir pakilti per 5 pozicijas. Ėmiau rimtai treniruotis. Sportuodavau 2 kartus dienoje, pavasarį dviems mėnesiams vykau į Graikiją, kad galėčau irkluoti, nes čia jau buvo per šalta“, – pasiruošimo laiką prisimena Augustas. Deja, kartais geri norai atneša kitokius rezultatus, nei tikiesi. Tokios intensyvios treniruotės išsekino Augusto organizmą ir rezultato pagerinti nepavyko. „ Nepatekau ir per tą atranką, tačiau paskutinė galimybė buvo gauti vieną vardinį kvietimą iš dviejų galimų. Ir vieną rytą gavau elektroninį laišką, kuriuo buvo pranešta, jog mane pakvietė. Džiaugiausi, bet reikėjo stengtis. Tą vasarą atsargiai ruošiausi, maistą prisižiūrėjau ir parolimpinėse Rio žaidynėse pagerinau rezultatą. Finišavau 10-as“, – kelionę svajonės link prisimena parairkluotojas.
Vaikinas nėra linkęs sustoti Šiandien Augustas pasakoja: „ Paskutinius dvejus metus sportas – kaip darbas. Nelieka laiko kitiems darbams. Per metus turiu 3, 4 pagrindines varžybas. Vienos paskutiniųjų vyko šį rudenį – Pasaulio čempionatas Amerikoje. Užėmiau 9-ąją vietą. Viskas klostosi pagal planą – norisi kilti po truptį ir kuo geriau pasirodyti Tokijo parolimpinėse žaidynėse.“ Ir nors Augustas sparčiai iriasi į priekį bei kaskart siekia vis aukštensių rezultatų, pasiruošti visoms varžyboms nėra paprasta. Tam reikalingos treniruotės, stovyklos, o tai kainuoja. „ Pradžia buvo sunki. Jeigu varžybose, čempionatuose nelaimi medalio – tai niekas neneša tavęs ant rankų, pinigai „ nenukrenta“. Gaunu šiek tiek pajamų, taip pat neįgalumo pašalpas ir viską investuoju į sportą.“ Nors parolimpinis komitetas išveža į pasaulio čempionatą bei parolimpines varžybas, visoms kitoms stovykloms ir kelionėms tenka ieškoti privačių rėmėjų. Vieni jų – broliai pranciškonai ir Vilties miesto bendruomenė. Jų dėka Augustas turi jam pritaikytą valtį, su kuria gali ir treniruotis, ir varžytis. Taip pat – specialų treniruoklį, su kuriuo
METINIS LEIDINYS, IEŠKANTIEMS ĮKVĖPIMO, VILTIES IR TIKRUMO SAVO GYVENIME