Vilniaus neformaliojo ugdymo ir savanorystės centras Savanorystės Lietuvoje portretas | Page 17

proc.). Įdomus faktas, kad iš Klaipėdos ir Marijampolės apskrityse gyvenančių ir savanoriaujančių
respondentų visai nebuvo savanoriaujančių sveikatos srityje.
Yra statistiškai reikšminga sąsaja tarp savanoriškos veiklos srities bei savanorystės tipo. Socialinėje
srityje savanoriaujantys respondentai dažniau nei kitų sričių savanoriai yra linkę užsiimti ilgalaike
savanoriška veikla ir dalyvauti tarptautiniuose savanorystės projektuose. Tuo tarpu neproporcingai
didelės kultūros ir sporto srityse savanoriaujančių respondentų dalys teigė besirenkantys trumpalaikės
savanoriškos veiklos galimybes.
Galima palyginti ir skirtingose savanorystės srityse dalyvaujančių motyvaciją. Socialinėje srityje
savanoriaujančius labiau, nei kitų sričių savanorius, motyvuoja noras padėti. Kultūros srities
savanorius labiau, nei kitus motyvuoja noras užmegzti pažintis, o sporto srities savanoriai dažniau
nei kiti savanoriška veikla užsiima paskatinti draugų, šeimos, darbovietės arba ugdymo įstaigos.
SAVANORYSTĖS TIPAS
Apklausoje savanoriaujančių respondentų buvo klausiama, koks savanorystės tipas yra
populiariausias. Respondentai galėjo rinktis vieną iš galimų trijų variantų: trumpalaikė, ilgalaikė ar
tarptautinė savanoriška veikla. Didžiausia dalis savanorių savanoriauja trumpalaikėje (61,9 %),
mažiau populiari yra ilgalaikė savanorystė (34,7 %), o mažiausia dalis (2,8 %) renkasi tarptautinę
savanorišką veiklą.
Visose amžiaus grupėse trumpalaikė savanorystė yra populiariausia - ją renkasi 72,5 proc. 14-17 m.
amžiaus savanorių, 60,9 proc. 18-29 m. amžiaus savanorių, 50,7 proc. 30-45 m. amžiaus savanorių,
56,3 proc. 46-63 m. amžiaus savanorių ir 57,1 proc. vyresnių nei 63 m. amžiaus savanorių. Nepaisant
to, skirtingų amžiaus grupių savanoriškos veiklos tipo pasirinkimas nėra vienodas. Mokyklinio
amžiaus savanoriai (14-17 m.) yra statistiškai reikšmingai mažiau, lyginant su kitomis amžiaus
grupėmis, linkę rinktis ilgalaikę savanorišką veiklą (21,8 proc.), ir statistiškai reikšmingai labiau linkę
rinktis tarptautinę (4,2 proc.) arba trumpalaikę savanorystę, nei kitų amžiaus grupių žmonės. Tuo
tarpu neproporcingai didelė 30-45 m. ir 46-63 m. amžiaus savanorių dalis nurodė užsiimantys
ilgalaike savanoriška veikla (46,6 proc. ir 42,3 proc. atitinkamai). Taip pat stebina neproporcingai
didelė vyresnių nei 63 m. amžiaus savanorių, dalyvaujančių tarptautinėje savanorystėje, dalis - 14,9
proc. Tačiau, kaip minėta anksčiau, šios amžiaus grupės respondentų dalis yra labai maža, tad
duomenys gali būti ne visai teisingi.
Siejant šiuos duomenis su duomenimis apie savanorių įsitraukimą per pastaruosius 3 metus, galima
kelti hipotezę, kad vyresni žmonės yra linkę prisidėti prie ilgalaikių savanorystės projektų, todėl jų
savanoriška veikla nei intensyvėja, nei mažėja. Galbūt todėl dauguma jų nurodo, jog per pastaruosius
3 metus savanoriauja tiek pat, t. y. jų savanoriška veikla yra labiau stabili ir nuolatinė.
Savanoriaujančių moterų skaičius apskritai yra didesnis nei vyrų, tad nenuostabu, jog tai atsispindi ir
konkrečiuose savanorystės tipuose. Nepaisant to, statistinė duomenų analizė rodo, jog savanorio lytis
neturi įtakos savanoriškos veiklos tipo pasirinkimui. Tiek savanoriaujančių moterų, tiek vyrų,
savanorystės tipo pasirinkimai pasiskirstė panašiai: ilgalaikius projektus renkasi 36,3 %
savanoriaujančių moterų ir 31,8 % vyrų, trumpalaikę savanorystę pasirinko 60,8 % savanoriška veikla
užsiimančių moterų ir 64 % savanoriaujančių vyrų, o tarptautinėje savanoriškoje veikloje dalyvauja
2,9 % savanorių moterų bei 2,7 % vyrų.
14