Vilniaus neformaliojo ugdymo ir savanorystės centras Savanorystės Lietuvoje portretas

švietimų įstaigų ar darboviečių (6,6 proc.). Galima daryti prielaidą, kad nedirbantieji daugiausiai yra jauniausios, 14-17 m., ir vyriausios, 63 m. ir vyresni, amžiaus kategorijų respodentai, kurių pasirinktos atitinkamos informavimo apie savanoriavimo pasiūlymus priemonės atsispindi ir anksčiau aptartuose rezultatuose. Tyrimo respondentų atsakymai apie informacijos šaltinius, iš kurių dažniausiai sužinoma apie savanorystės galimybes, statistiškai reikšmingai nesiskiria pagal lytį, išsilavinimą ar gyvenamąją apskritį. AR SAVANORYSTĖ YRA NEAPMOKAMA PRAKTIKA? Tyrimo metu apklausiant savanoriaujančius asmenis, norėta išsiaiškinti, ar savanorystė yra ir kurių respondentų grupių kaip neapmokama praktika. Iš apklausos duomenų matyti, kad net 89,2 proc. savanoriavusių ar vis dar savanoriaujančių respondentų sutinka su teiginiu, kad savanorystė gali būti prilyginama neapmokamai praktikai, tuo tarpu tik 10,8 proc. – mano priešingai. Gauti rezultatai parodo, kad savanorystės patirties turintys vyrai labiau nei moterys linkę manyti, kad savanorystė negali būti laikoma neapmokamai praktikai (15,3 proc., lyginant su 8,4 proc.). Gauti tyrimo rezultatai leidžia pastebėti, kad pastebi statistiškai reikšmingi atsakymų šiuo apklausos klausimu skirtumai tarp skirtingų savanoriavusių respondentų amžiaus grupių. Jauniausio amžiaus, 14-17 m., apklausos dalyviai labiausiai, net 98,6 proc., linkę manyti, kad savanoriška veikla gali būti prilyginama neapmokamai praktikai. Tai, galima daryti prielaidą, galima sieti su tuo, kad šio mokyklinio amžiaus respondentai dar neturi darbo patirties, todėl praktiką ir darbines žinias kaupia savanoriaudami. Tuo tarpu statistiškai reikšmingai didesnė 18-29 m. bei 63 m. ir vyresnių respondentų pagal amžių dalis linkę nepritarti teiginiui, kad savanorystė – neapmokama praktika (atitinkamai 17,3 proc. ir 28,6 proc.). Statistiškai reikšmingi skirtumai pastebimi ir skirtingose apklausos dalyvių pagal išsilavinimą grupėse ir dirbančiųjų/nedirbančiųjų skirtį. Gauti rezultatai parodo, kad pradinį išsilavinimą turintieji, lyginat su kitomis respondentų pagal išsilavinimą grupėmis, linkę mažiausiai nesutikti su teiginiu, kad savanorystė yra neapmokama praktika (tik 2,4 proc.). Tuo tarpu labiausiai šiam teiginiui linkę nepritarti aukštąjį išsilavinimą turintys apklausos dalyviai (14,9 proc.), kaip ir dirbantieji, 13,9 proc., lyginant su 7,1 proc. nedirbančiųjų respondentų grupėje. Įdomu pastebėti ir tai, kad teiginiui, jos savanorystė – neapmokama praktika, nepritarti statistiškai reikšmingai mažiau linkę mažesnių apskričių, tokių kaip Marijampolės (0,0 proc.), Panevėžio (0,0 proc.), Šiaulių (1,6 proc.), Utenos (3,0 proc.), Tauragės (4,4 proc.) gyventojai, kai labiausiai šiam teiginiui linkę nepritarti – didžiausios Lietuvos apskirties, Vilniaus, gyventojai (18,1 proc.). Galima daryti prielaidą, kad nors Vilniaus apskrityje, ypač Vilniaus mieste, vyrauja didelė savanoriavimo galimybių pasiūla, tačiau čia taip pat didesnė aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų ir dirbančiųjų dalis, todėl savanorystė, kaip neapmokama praktika, nėra tokia svarbi ar vertintina. AR SAVANORYSTĖ YRA PRIVALUMAS DARBDAVIAMS? Kitas svarbus tyrimo kontekste klausimas – ar savanoriavimas yra laikomas privalumu darbinantis. Kaip parodo gauti rezultatai, su teiginiu, kad savanorystė – privalumas darbdaviams, sutinka didžioji dauguma, net 80,8 proc., respondentų, kai likusioji dalis apklaustųjų – 18,5 proc. – mano priešingai. 8

Vilniaus neformaliojo ugdymo ir savanorystės centras Savanorystės Lietuvoje portretas | Page 11