gimstama, juo netampama ar tiesiog nėra taip
jog pabusite viena diena ir nuspręsite jog
esate gėjus. Taip nebūna, ir daugeliui žmonių
reiktų susivokti, kad mes negalime to pakeisti.
Tačiau taip, yra tam tikras laikas galbūt kai pats
sau garsiai mintyse, jai suprantate, ką turiu
omenyje, ištari ''Aš esu gėjus''. Tai daugiau lyg
savęs priėmimas, susitaikymas su tuo koks tu
ištikrūjų esi, toks koks gimei, ir toks kokį tave
pasaulis sukūrė, tarsi savitas pripažinimas. Aš
pats augau mažame miestelyje prie Panevėžio,
ir grįžus atgal į vaikystės dienas aš neatsimenu
tokio momento, kad bučiau supratęs jog esu
homoseksualus. Neklauskit iš kur, bet aš
tiesiog žinojau jog esu kitoks nuo mažų dienų.
Manęs netraukė merginos, ir kažkodėl tai
visiškai negąsdino. Aišku, nepagalvokit, kad
būdamas dar mažas aš laksčiau paskui
berniukus - ne, tikrai, ne. Na bet jai kalbėsim
apie žaidimus, aš visada būdavau merginų
pusėje. Paprasčiausiai lytis ar kažkokios
simpatijos nebuvo svarbios tuo metu, manau
svarbesni dalykai buvo ką įdomaus nuveikus,
ar kokį žaidimą šiandien žaisti ar ką būtų
galima blogo iškrėsti (juokiasi). Aš jaučiausi
gan normalus tiesa pasakius, na normalus kiek
galima būti normaliam vaikui šnekant apie
orientacija. Augant aš leidau dienas su
merginos, turėjau jų pilną kiemą, (juokiasi) kiti
berniukai nuolat man pavydėdavo, nes su
visomis labai gerai sutardavau ir nebūdavo
jokių problemų, kuomet žaisdavome su
Barbėmis, lėlėmis ar apsimesdavome, jog
esame nuostabios princesės , apsigaubią
pledais ir paklodėm vietoj puošnių suknelių.
Žinoma, tai darydavome pasislepią, nes kad ir
koks drąsus vaikas buvau, suprasdavau, jog
tokiu dalyku kiti vaikai paprasčiausiai
nesupras ir išsijuoks, gal būt dėl to taip gerai ir
sutardavau su merginos, nes aš pats būdavau
kaip jos, turiu omeny mąstymu ir charakteriu,
ne išorine prasme, nesirengdavau mergaitiškai
ir tikrai nesidažydavau (šypsosi). Žinote, ko
gero pripažinau, jog esu homoseksualus
paauglystėje, patys suprantate, koks tai metas
(juokiasi), hormonai šėlsta ir visi išgirsta tą
gamtos šauksmą (garsiai nusijuokia). Ir tuomet
visiem reikia kažko šilto, draugystės, norisi
išbandyti naujus dalykus: taip ir man buvo, ir
aš tuo metu pradėjau galvoti apie vaikinus
daugiau, nei reikėtų. Tuo laiku one.lt
tinklalapyje, jis buvo labai populiarus , aš
nusprendžiau paieškoti tokių kaip aš, ir žinote,
tai buvo gan lengva, lengva jai esi sumanus,
(juokiasi) neišduosiu būdo kaip aš tai padariau
ir kaip suradau pirmąjį mano sutiktą gėjų, nes
net neabejoju kad dauguma iš jūsų pradėsite
tikrinti savo draugus per facebook, bandydami
išsiaiškinti. (šypsosi). Pradėjau susirašinėti su
vienu vaikinu, kuris vėliau tapo mano pirmasis
oficialus vaikinas, man tada buvo apie 15-16
metų. Tai ir buvo tas laikas, kai aš supratau,
jog tikrai esu homoseksualus ir kad man labai
patinka vaikinai (nusišypso).
- Ar tai turėjo įtakos dėl Jūsų išvykimo, jei ne
tai, kas nulėmė tokį Jūsų apsisprendimą?
- Ne, homoseksualumas čia nieko dėtas dėl
mano išvykimo gyventi svetur. Galbūt šiek
tiek, bet tai tik viena iš gan daugybės
priežasčių, nes patys suprantat, jog būti
gėjumi nėra pats geriausias dalykas Lietuvos
visuomenėje. Kultūra ten kol kas dar nėra taip
aukštai pažengusi ir subrendusi priimti tokio
plauko žmones kaip aš. Kas labai liūdina ir,
dėja, yra apmaudu, visi mes norime būti laisvi,
bet yra kaip yra, ir tikiuosi vieną dieną mes
galėsime vaikščioti tose pačiose gatvėse,
neslėpdami kas esame, ir žmonės priims
įvairovę į savo mintis, suvokdami, kad galbūt
išskirtinumas yra gerai, ir tai neužkrečiama, ir
tuo labiau tai nėra nieko blogo. Taip, čia
Anglijoje viskas kitaip. Aš su savo vaikinu galiu
drąsiai eiti gatve susikibus už rankų ir žmonės
nekreipia
dėmesio,
nes
dabar
tai
paprasčiausiai yra normalu.
Galų gale mes juk nieko blogo nedarome,
nebent mylėti žmogų ir rodyti savo jausmus
yra blogai...? Žinome, Lietuvoje geriau jausmų
nedemonstruoti, nes tave iškarto palaikys
silpnu ar greitai gali tapti vienu iš
pasityčiojamų objektų. Aš į Anglija atvykau,
galbūt bėgdamas nuo ateities, nuo to kas
manęs laukė. Žinojau kad kolegijoje ar
universitete manęs laukia didesni sunkumai,
nei vidurinėje mokykloje. Planavau stoti į
Vilniaus muzikos akademiją, bet greitai visos
svajonės d