DISKRIMINACIJOS LIETUVOJE
REALYBĖ...
Roberta Remeikaitė
Paskutinį dešimtmetį, ypač po įstojimo į
Europos Sąjungą, daug dėmesio Lietuvoje
skiriama nediskriminavimo politikai ir lygių
galimybių užtikrinimui. Tačiau nepaisant
įvairių pastangų, Lietuvoje, kaip ir kitose
Europos
Sąjungos
šalyse, nuolat
yra
fiksuojamos diskriminacijos apraiškos bei
nepakankama tolerancija atskiroms gyventojų
grupėms. Lietuvoje didžioji dauguma senyvo
amžiaus žmonių, neįgaliųjų, jaunimo, moterų,
tautinių mažumų, netradicinės orientacijos ir
netradicinės religijos, kitos rasės, žemesnio
socialinio
statuso
asmenys
patiria
diskriminaciją.
Taigi
šiame
straipsnyje
bandysiu aptarti kai kurias diskriminacijos
formas ir priežastis.
Rasizmas ir etninė įvairovė
Rasizmas tai kultūriškai suformuluotų bruožų
priskirimas vienos ar kitos rasės prigimčiai.
Šiuolaikinė genetika įrodė, kad skirstytis į
rases moksliškai nėra tikslingą, kadangi
genetiniai skirtumai rasės viduje yra didesni
nei tarp rasių.
„Kitos rasės atstovas“,
„juodaodis“
–
tai
visuomenės
suformuoti
stereotipai – klišės. Nors
skamba juokingai, tačiau jei
skirstome žmones į grupes,
žodyne turi atsirasti ir tokie
žodžiai:
„šviesiaodis“,
„rudaodis“,
„geltonodis“.
Tai, kad mūsų visuomenė
priima ir naudoja senas bei
daug kur jau nebemadingas klišes, leidžia
manyti, jog vis dar esame kompleksuota tauta,
bijanti išskirtinės išvaizdos asmenį vadinti
paprastai – žmogumi . Popiežius Benediktas
XVI prieš keletą metų vykusioje JTO
konferencijoje pristatė, kokios problemos
suvokimo modelio jis tikisi iš pasaulio.
Šventasis Tėvas akcentavo, kad, nepaisant
istorijos pamokų jaunimui, vis dar egzistuoja
tokie neigiami reiškiniai kaip rasizmas, rasinė
diskriminacija, ksenofobija ir su tuo susijusi
netolerancija. Jis priminė: „Visos tautos ir visi
asmenys sudaro vieną šeimą, turtingą
skirtingumu.“. Tikra tiesa, supančioti iš etninės
diskriminacijos
kylančios
agresijos
ir
nepaaiškinamo pykčio svetimšaliams, mes ne
tik nesistengiame savęs išvaduoti, bet dar
vadiname tai asmeniniu požiūriu į rasizmą.
Kyla mintis, kad dėl to niekaip nepasiekiame
civilizacijos ir kultūrų progreso, kuris padeda
sukurti bendrą žmonijos paveldą. Toje pat
konferencijoje Šventojo Sosto atstovas
arkivyskupas Tomasi pridūrė, jog naudinga
išgirsti abi „už rasizmą“ ir „prieš rasizmą“
pozicijas, tačiau reikia atsiminti tai, kas yra
pirmiau už visus skirtingumus – mums visiems
bendrą žmogiškumą. Baigiantis konferencijai
šalims buvo iškeltas uždavinys sukurti aplinką,
kurioje
asmuo
galėtų
augti
nediskriminuojamas. Taigi pamažu ir Lietuva
turėtų kurti šiltą atmosferą
užsieniečiams.
Nemanau,
jog mūsų šalis nesistengia
atkreipti dėmesio į rasizmo
problemą.
Galbūt
ji
sprendžiama vis ne tais
būdais… Ar mūsų valstybei,
vos
dvidešimt
metų
tesidžiaugiančiai
savo
laisve ir dėl to lietuvybės
vertybę
maišančiai
su
nacionalizmu, užtenka įsteigti valstybinį
įstatymą, kuris gintų užsieniečius? Rasistų,
nacionalistų ir sinoniminių žodžių atstovų
nuomone, kitų rasių ir tautybių žmonės yra
pavojus Lietuvai, jos kultūrai. Vargu ar tokį