labai religinga moteris, kuri lanko kažkokią
krikščionišką sektą. Viena jos draugė esanti
taip pat labai tikinti sužinojus , jog jos sūnus
nuo 15 metų žaidžia su mergaitiškais žaislais,
turi moteriškų manierų, rengiasi mergaitiškai.
Jo mama nejuokais išsigando ir apibūdino tai
kaip Dievo bausmę ir nelaimę. Pats sūnus
jautėsi normaliai ir sakė, kad tai jam yra
normalu. Motina laikėsi tokios pozicijos, nes
Krikščionybė toleruoja tik heteroseksualų
šeimą. Sūnaus klasiokai, mokytojai ir draugai
nežinojo, kaip jis save identifikuoja, tačiau
stigmatizuoti pradėjo pastebėję, jų nuožiūra,
netinkamą jo elgesį , manieras. Klasiokai
nenorėjo priimti jo žaisti futbolą, krepšinį,
vengdavo su juo net būti būrelių grupėse,
požiūrį ir turėjo įtakos tokiai jų mąstymo
krypčiai. Tai sudaro palankias sąlygas
stigmatizuoti kitokius žmones priklausančius
įvairioms kultūrinėms mažumoms, bet itin
stigmatizuojamos mažumos susijusios su nuo
normos ribų nukrypstančiu lytiniu savo
identifikavimu. Dėl tokiu , iš pirmo žvilgsnio,
įprastų dalykų kaip auklėjimas, bendravimas
su vaiku ir nuo tėvų perteiktų taisyklių
vaikams tai ir prasideda. Gali pasirodyti, kad
šios detalės nėra reikšmingos ir tėvai savo
palikuonims linki tik gero. Juk tėvai perteikia
savo požiūrį vaikams jį auklėdami, mokydami,
globodami, auklėja jį pagal savo įsitikinimus
bei vaikui tampa gyvenimo mokytojais ir
autoritetais. Štai kodėl tokią didelę reikšmę
vaikui turi šeima, ypač
socializacijos
proceso
metu, kai patirtis yra
perimama ir tampa vaiko
savasties
dalimi
bendravime ir veikloje.
Tačiau nereikia pamirštisvarbu ne kiekybė, o
kokybė. Tėvai gali kalbėti
daugumos
atžvilgiu
priimtinas tiesas savo
atžalai, tačiau ar vaikas
nieko nežinodamas apie
mažumas
žinos
kaip
teisingai elgtis ir galės
pats įvertinti situaciją kad
ir vyresniame amžiuje?
Nuo to ką vaikas mato,
išgyvena
šeimoje,
mokykloje,
artimoje
aplinkoje priklausys ar jis
vadino pediku. Motina buvo gilioje nežinioje ir bus tolerantiškas, pagarbus, ar jis bus
kreipėsi pas psichologą, kuris bendė ją pakankamai drąsus ir išsilavinęs pripažinti
nuraminti, patarė susitaikyti su tuo ir nesieti to kitokią realybę nei apie kurią jam pasakojo
su religija. Motina netgi bijojo pagalvoti, ką tėvai. Tad tėvam ir mokyklai iškyla svarbus
sakys aplinkiniai sužinoję, jog jos sūnus uždavinys-išmokyti vaiką adekvačiai reaguoti į
identifikuoja save kaip moterį, nes ji dirba neįprastus
reiškinius,
tokius
kaip
atsakingą aukštų pareigų darbą, o juos didžiąją transseksualų egzistavimas mūsų visuomenėj.
dalį draugų ir bičiulių sudaro taip pat giliai Pasiekus teigiamų ir naudingų rezultatų
tikintys asmenys, kurie užjaučia ir įvardina tai auklėjime, pabrėžiant tolerancijos svarba,
kaip Dievo bausmę. Tai įrodo, jog mano nuomone, tikrai sumažėtų noras
stigmatizuojami ne tik vaikai, bet ir tėvai. Šis stigmatizuot transeksualus, tokiu būdu juos
pavyzdys gerai iliustruoja, kaip besityčiojantys skaudint, žeist, pažemint. Tai būtų tikrai
draugai ir klasiokai tokį netolerantišką požiūrį efektyvi ir tvirta pradžia siekiant išvengti
priėmė iš šeimos, aplinkos, medijų ir neigiamų pasekmių transseksualams.
žiniasklaidos, kurie įtaigiai įtvirtino jiems tokį