dar be to kankina baimė , ką kiti pagalvos apie
tų asmenų poziciją jų atžvilgiu. Tai yra savęs
iškėlimas ir noras suvienodinti visus. Dauguma
jų homoseksualumą ir transseksualumą
įvardija
kaip
iškrypimą,
išsigimimą,
pasileidimą ir mano, jog tokiais pasirenka būti
jie patys.
Ši
ideologija
pagrįsta
prietarais
ir
diskriminacija
įrodinėja,
jog
yra kultūriškai artimos ir įsitraukia į kontaktą
su vienu kitu reguliariai. Antropologija gali
todėl duoti atsakymą į tariamą mūsų laiko
paradoksą būtent, kad, tuo tarpu kultūriniai
daugelio dėmesio skirtumai tampa mažiau
matomi dėl padidinto kontakto ir bendro
modernizacijos proceso, etninis tapatumas ir
drovumas tampa vis labiau ir labiau svarbūs.
Kuo panašesni žmonės tampa, tai atrodo, tuo
daugiau jie yra sudominti išlikimu savitais.‘‘ Ši
citata iš mokslinio straipsnio pagrindžia, jog jei
kontaktas būtų didesnis ir bendravimas
nebūtų pagrįstas vienokiu ar kitokiu skirtumų
daugumos ir mažumos santykyje. Bendravimas
atvirai ir pagarbiai sumažina stigmatizaciją bei
bendravimą padaro paprastesnį.
Transeksualų ir jų tėvų stigmatizacija
Nuo ankstyvo amžiaus vaikai jau yra
įspaudžiami į siaurus elgesio rėmelius
parenkant tinkamą jų lyčiai veiklą, elgsenos
būdus bei su žaidimais susijusią veiklą. Net
nepagalvojant, jog paauglystėj kieno nors
sūnus save gali identifikuoti kaip moterį.
heteroseksualumas
yra
,,natūralus‘‘,
o Nebūtinai norėti pasikeisti lytį ir biologiškai
transseksualumas yra nenormalus reiškinys. būti panašiu į moterį, bet šis reiškinys gali
Visuomenė
pateikia
heteroseksualius pasireikšti ir per neatitinkantį ,,normalaus
santykius pranašesniais ir suteikia galimybę vyro‘‘ kriterijų elgesį. Greičiausiai tokiu atveju
jaustis viršesniais. Dėl to ir atsiranda tai pastebintys tėvai patiria šoką, nes mano,
diskriminacijos problema. Ji savo pasekoje jog jų vaikas yra kitoks, nesveikas, turintis
išprovokuoja ir stigmatizaciją. Prietarai prieš kažkokį sustrikimą. Tėvam tuomet gėda dėl
gėjus, lesbietes ir transseksualus glūdi gana aplinkinių nuomonės, jie jaučia frustraciją
griežtoje
visuomenės
nuomonėje
apie Viena mūsų šeimos pažįstama daugiavaikė ir
patriarchalinius vyrų ir moterų vaidmenis
visuomenėje. Laikantis tokios pozicijos
dauguma visuomenės nenori pripažinti
kitokios kultūros, kitokio požiūrio ir įvairovės.
Manau, kad transseksualai stigamatizaciją
jaučia
daug
jautriau
nei
tie,
kurie
stigmatizuojami ne dėl lyties ar lytinio
identiteto. Jiems skaudu, kai jie engiami, kai į
juos
žiūrima
kitaip,
nepastebima
jų
asmenybės, charizmos, mąstymo, pasiekimų.
Gatvėje į juos žiūrima kreivai, pajuokiama, per
įvairias medijas žeminama. Taip jau yra, kad
tie, kurie neatitinka nusistovėjusių ,,tikro
vyroo‘‘ ir ,,tikro vyro‘‘ normų su tinkami
priešiškai ir su baimės jausmu. ,,Etnikos
antropologo tyrinėjimas parodė šią prielaidą
esančią neteisinga. Iš tikrųjų, etniškumas yra
dažnai svarbiausias kontekstuose, kur grupės