dalyku. Šis seksizmo diskursas yra įsišaknijęs
daugumos žmonių požiūryje. Toks diskursas
tampa dominuojančiu, tokiu jį paverčia
įvairios medijos ( filmai, televizija, radijas ir kt.
). Ši stigmatizacija yra masiškai platinama ir
tampa kultūros dalimi, kuria žmonės dalinasi.
(Holliday, Hyde, Kullman, 2010: 42-46) Kaip
teigia garsus amerikiečių antropologas
Clifford Geertz: “ Kultūra yra matoma kaip
dalijimosi reikšmė, išreiškiama per viešąją
komunikaciją ( bendravimą ). <…> tie, kurie
dalijasi kultūra , taip pat dalijasi pasaulėžiūra
ir kalba tokia pačia kalba, tiek tiesiogiai, tiek
perkeltine prasme “.
Iš moterų tikimasi tam tikro stereotipinio
elgesio, o pati
visuomenė sudaro tokias
sąlygas, kad moteris negali pasielgti kitaip, nei
iš jos buvo tikėtasi ir
tuo patvirtina
visuomenės sukurtus stereotipus. Akivaizdu,
kad vizualiniame diskurse būtina naikinti
moters sugretinimo su namais ir šeima klišes.
Patriarchatas prieš feminizmą
Lietuvoje dominuoja patriarchaliniai lyčių
vaidmenys, kuriuose vyras yra šeimos galva ir
yra siejams su viešąja sfera, tuo tarpu moters
vertė matuojama pagal jos išvaizdą, jei moteris
neatitinka visuomenėje sudaryto įvaidžio –
ištekėti ir susilaukti vaikų , jai iškart klijuojama
etiketė
“ senmergė” ir abejojama jos
moteriškumu. Tačiau yra ir tokių moterų,
kurias dažnai vadina piktų senmergių
(Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2004: (3): 23)
judėjimu, tai – feministės. Šios moterys akylai
gina moterų teises ir siekia jas sulygint su vyrų
teisėmis. Šis reiškinys atsirado vien dėl to, kad
vyrai visuomet buvo laikomi pranašesniais, nei
moterys.
„Mainstream”
sąvoka
feministinėje
anglosaksų
terminologijoje
reiškia
„dominuojanti vyriška kultūra“. Atitinkamai, „
mainstreaming” reikštų susitaikymą su
dominuojančia
kultūra.
Lyčių
aspekto
integravimo strategijos apibrėžties įvairovė
rodo, kad visada vyksta lyties sampratos
kompromiso paieškos. Praktiniame lygmenyje
organizacijos
dažniausiai
renkasi
jo
institucinei kultūrai artimesnę lyčių dėmens
integravimo sampratą.
Dėl dominuojančios ir opozicijos grupių
kovos atsiveriantis verbalinio ar vaizdinio
ženklo
daugiaprasmiškumas
savaime
neužtikrina
pakraštinių
patirčių
reprezentacijos, nes galią turintieji išradingai
naudojasi užtildymo strategijomis tiesiogine
ar perkeltine, diskursyviąja prasme. Moterų
(ir/ar feminizuotų grupių) kaip subordinuoto
kito tylėjimą mūsų kultūra nuosekliai diegė ir
tebesergsti, paremdama religinius draudimus,
kuklumo kodus, galios arenų nepasiekiamumą
(Caputi, 2004: 444). Ir „kadangi kalba mums
yra pagrindinis būdas pažinti save, atskleisti
save kitiems ir išreikšti savo tapatumą“,
užtildymas „sunkina <...> nepasitenkinimą
išreiškiančio transformatyvaus žmogiškojo
diskurso galimybes” (Elshtain, 2002: 105).