Smurtas prieš vaikus zurnalas_sp16-m | Page 5

daug. O kur būtų nagrinėjama konkretus SMURTO APRAIŠKOS liaudies požiūris į smurtą – nėra. Dažnai LIETUVIŲ LIAUDIES išgirsti argumentus, kad nuo seno vaikai buvo auklėjami „beržine koše“, “Ir aš gaudavau FOLKLORE lupt, bet užaugau žmogumi” ir panašiai. Dėl tokio Asta Bujienė požiūrio atsiranda poreikis giliau paanalizuoti folklorą. Lietuvos visuomenę kiekvieną dieną šokiruoja žiniasklaidos garsinami smurto atvejai, kai aukomis tampa vaikai, kuriems sudėtinga apsiginti prieš suaugusius, ypač, jeigu jie yra artimieji. Blogiausia yra tai, kad smurtas tampa vis žiauresnis ir įsitvirtina žmonių sąmonėje, kaip kasdienis reiškinys, prie kurio priprantama. Palankių nuostatų į prievartą galima aptikti netgi lietuvių liaudies folklore (Grigas 1987:11). Lietuvių folkloro kūriniai jungiami į tris rūšis arba skirstomi į tris žanrus: smulkioji tautosaka – tai patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai, greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt. Pasakojamoji tautosaka – tai pasaulio kūrimo sakmės, senųjų tikėjimų sakmės, padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt. Dainuojamoji tautosaka – tai raudos, Bet kokia pažanga kartu yra ir praradimas. Ne sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai, taip seniai bendruomenės sekė kiekvieno savo dainos – pajuokimai, rateliai ir kt. nario gyvenimą, džiaugsmą ir jautriai reaguodama į nesėkmes, pagerbdama ir pabardama. Vaikų auklėjimui buvo skiriama ypatinga reikšmė. Ir šiandienos aktualijose galima išskirti žmonių požiūrį į auklėjimą atsižvelgiant į folklore išsakomas mintis. Rašytinuose folkloro šaltiniuose yra patarlių ir pasakų, kuriose akcentuojamas smurtas (Grigas 1971:13–32; Keberlytė, Stundžienė 1996:213; Radvilas 1991:8–48). Mokslinės literatūros, nagrinėjančios folklorą, Labiau atkreipiamas dėmesys į patarles ir pasakojimus. Patarlėse gausu pamokymų apie, tai kad reikia mokinti ir bausti, kol dar jaunas, nes kai pasens, bus ne laikas. Tokios patarlės labai paplitę buvo visoje Lietuvoje. „Vienas luptas už dešimt neluptų vertesnis“, „Lenk medį, kol jaunas“ (Grigas 1987:269, 327, 340, 357, 359). Kituose rinkiniuose labai panašiai rašoma: „Už vieną muštą, dešimt nemuštų duoda“ (Radvilas 1991: 15, 35), „Lenk medį, kol prilenki, bausk vaiką, kol priveiki“, „Kalk pasakas, dainas, apeigas, tradicijas yra labai 5