57
2019 m. Nr. 1 (498)
Dienotvarkę diktuoja
ne buitis, bet pratybos
Gegužės 27−31 dienomis vykusių pratybų
„Tvirtas skydas“ metu Kaune dislokuotos
Dariaus ir Girėno rinktinės štabas ir kuopų
valdymo grupės treniravo savo gebėjimus
vykdyti gynybines operacijas. Savaitę trukę
mokymai vyko ne tik krašto apsaugos sistemai
priklausančiuose objektuose, bet ir civilinėse
teritorijose. Savanorių skyriai, pasinaudodami
išmone, išsiskleidė visoje Kauno apskrityje,
planavo ir vykdė užduotis.
Pratybose „Tvirtas skydas“ dalyvavo ir Raseinių
kuopos karių savanorių skyrius. Tarp jų, savanorių
šeima − Gediminas ir Monika Čepurnovai.
Š E I M A
Eil. Monika Čepurnė, kalbėdama apie
savo motyvus, paskatinusius ateiti į KASP,
pasakoja, kad jai visada patikdavo kariniai
renginiai, šventinės rikiuotės, Kariuome-
nės ir visuomenės vienybės diena, taip pat
Karjeros dienos parodų centre: „Studijuo-
dama Vilniuje dažnai lankydavausi para-
duose, bendraudavau su kariais, kol pati
įsidrąsinau tapti KASP kare savanore.“
Čia į pokalbį įsitraukia eil. Gediminas
Čepurnovas, Monikos vyras, kuris yra tos
pačios kuopos savanoris: „Mano sąmonin-
gumas augo palaipsniui. Nuo pat paau-
glystės pasvarstydavau apie tarnybą Lietu-
vos kariuomenėje, kol galop nusprendžiau
ateiti, ir ne vienas, o dviese, su žmona.“
Monika pritaria vyrui
dėl sutampančių vertybių
„Kiekvienas savanoriauja kitaip. Vieni
„Carite“, kiti gyvūnų prieglaudose, treti
savo noru ateina į Savanorių pajėgas. Į
KASP neatėjome stačia galva, prieš tai
daug svarstėme, bendravome su jau tar-
naujančiais savanoriais. Rūpėjo ne tik tai,
ką jie veikia pratybose, bet ir motyvaci-
ja. Taip, bendraudami išsiaiškinome, kad
mūsų vertybės sutampa.“
Gediminas didžiuojasi savo
garbinga giminės praeitimi
„Mano prosenelis iš mamos pusės,
Tauragės rajone buvo žinomas knygne-
šys. Lyg ir ne karys, bet irgi savanoris.
Kovotojas už lietuvių tautos laisvę skaityti
gimtaja kalba. Tapti kariu motyvavo ne
vien prosenelio istorija, bet ir noras pasi-
priešinti agresijai, kuri gali mus pasiekti
iš Rytų, noras būti laisviems, nepriklau-
somiems. Prieš gerą dešimtmetį mane
sukrėtė įvykiai Gruzijoje, vėliau, 2014-ais
metais prasidėjęs, iki dabar trunkantis
karas Ukrainoje. Manau, negalima ramiai
gyventi Lietuvoje neturint supratimo, kaip
reikėtų gintis, dėl to aš prisijungiau prie
KASP.“
Šeima galvoja apie karjerą KASP
„Ištarnausime tris metus ir sieksime
baigti rezervo vadų kursus bei tapti rezer-
vo karininkais. Abejoju, kad dabar išdrįs-
tume siekti karjeros profesinėje tarnyboje.
Kai man buvo 18-a metų, – sako Gedimi-
nas, – svarsčiau stotį į Karo akademiją,
tačiau apsisprendžiau tapti inžinieriumi.
Šeima vertėsi sunkokai, todėl norėdamas
papildomai užsidirbti, karjerą statybų
versle pradėjau pagalbiniu darbininku.
Tuomet klydau manydamas, kad baigęs
universitetą, eisiu mūryti. Besimokyda-
mas supratau, kad universitete dėstomi
kiti dalykai. Baigiau statybos inžineriją,
bakalauro ir magistro studijas, kuo di-
džiuojuosi. Kodėl kariuomenės nepa-
sirinkau, kai buvau jaunesnis? Manau,
man trūko sąmoningumo. Studijų metais
Vilniuje sąmoningumas pradėjo augti.
Iš asmeninės patirties žinau, kad studi-
juodamas ir bendraudamas su akademi-
ne bendruomene, bendraamžiais bręsti
kaip asmenybė. Vilniuje suaugau tikrąja
to žodžio prasme ir daugeliu klausimu
susiformavęs savo nuomonę, palaipsniui
subrendau kariuomenei.“
NUKELTA Į 58 PSL.