57
2018 m. Nr. 4 (497)
traumų, viskas vyksta labai lėtai. Tomas
jau leidžia garsus, bando kažką pasakyti.
Kaip tikras kovotojas, sukaupęs valią ir jė-
gas, traumos metu pažeistos dešinės kūno
pusės koją jau remia į lovą, dešinę ranką
taip pat pradeda judinti. Mano prašomas
ir prižiūrimas Tomas net ant specialaus
skersinuko, pritvirtinto prie lovos, daro
prisitraukimus. Tokie vyrai, kaip jis ne-
pasiduoda. Tomas viską puikiai supran-
ta, pažįsta draugus ir reaguoja į artimųjų
kalbą, prašymus. Su mano pagalba, arba
kartais pats bando pavalgyti, tiesa, kol
kas tik specialias dietines košės. Gramas
po gramo svoris auga, grįžta. Visų Tomą
supančių žmonių dėka, per pusmetį, mes
padarėme tikrai daug. Tomui reabilitacijo-
je Palangoje kasdien buvo atliekamos net 9
procedūros, taip pat – masažas.
Sūnaus sveikata pamažu
gerėja, bet kaip ir būna po
tokių sunkių traumų, viskas
vyksta labai lėtai.
Kartais matau jam per skruostą rie-
dant išdavikę ašarą: matyt, supranta savo
būklės rimtumą. Šiandien jis jau žymiai
ramesnis, kantriai vykdo visus mano ir
gydytojų prašymus. Verkiu, kai prisimenu,
kai pradžioje, jis blaškydavosi, tarsi steng-
damasis kažką pasakyti ir pajudėti, bet
nepajėgdavo. Pats, matyt, neiškart suprato,
kas su juo atsitikę. Dabar su tuo susitaikė.
Kai Tomas susijaudina aš jam sakau: „Būk
kantrus, juk žinai, kad vėl kalbėsi ir vaikš-
čiosi. Gydytojai – pats girdėjai – sakė, kad
reabilitacija po tokios traumos gali trukti
2–3 metus!” Tomo sveikimas yra ne tik
mano rūpesčio padarinys (darau tai, ką
kiekviena mama mano vietoje darytų),
bet ir visų kolegų – kariuomenės ir civilių
gydytojų (tiek Vilniuje Šv. Roko ligoni-
nėje, tiek Kauno klinikose), chirurgų iš
galvos traumų skyriaus, kinezeterapeutų,
masažistų ir draugų. Visiems jiems esu
labai dėkinga. Dar iki reabilitacijos, po im-
planto galvoje, mano vaiko sveikimo pro-
cesas pradėjo greitėti, kokybiškėti – matyt,
atėjo tam laikas. Nuolat Tomą lanko kartu
tarnavę Savanorių pajėgų kuopos drau-
gai: vieni pinigais padeda, kiti vitaminais,
treti lauknešėliu, ar geru žodžiu pastipri-
na. Jaučiuosi saugi rami ir galinti keletą
sekundžių atsikvėpti, kuomet pas Tomą
ateina jo draugai iš kariuomenės.
Tomas yra drąsus žmogus ir turi kovotojui būdingų charakterio sąvybių. Prieš daugiau nei du
metus vyras išgelbėjo audringoje Baltijos jūroje skendusią merginą. Už šį drąsų poelgį Tomas buvo
apdovanotas „Lietuvos karžygio“ statulėle.
Tomas myli kariuomenę. Ir kaip ne-
mylės – daugiau nei septyniolika metų
tarnavo kariu savanoriu Prisikėlimo rink-
tinės Radviliškio kuopoje, užsitarnavo
grandinio laipsnį. Kai gulėjo Kaune, vos
pamatęs ateinant jo aplankyti uniformuo-
tą žmogų – kaip jis verkdavo. Jam karei-
viška uniforma yra viskas. Jam nesvetima
atjauta ir pasiaukojimas, juk yra išgelbėjęs
skęstančią jūroje mergaitę. Kai prieš kele-
tą metų susirgusi sunkia liga, iš užsienio
grįžau gydytis į Lietuvą – Tomas rūpinosi
manimi. Tam, kad tausočiau savo sveikatą
į užsienį jis manęs nebeišleido. Tai ir likau.
Bet likimo pirštas apsuko kelius. Dabar
juo rūpinuosi aš. Kai Tomas gulėjo ligoni-
nėje Vilniuje, buvo atėjęs karo kapelionas.
Mano vaikas nuo uniformuoto kapeliono
nenuleido akių, ir karo kapelionas suglu-
mo: „Kodėl jis taip akimis įsikibęs manęs,
gal nepasitiki, nepažįsta?“ – ne, – sakau, –
tai kareiviška uniforma“. Tomui labai daug
reiškia šalia savęs matyti uniformuotus bi-
čiulius, pažįstamus ir nepažįstamus, visus,
kurie jo tikrai nepamiršta.
Tomą nuolat remia tiek pirmoji žmo-
na, tiek buvę uošviai. Pirmoji žmona, pui-
ki geros širdies moteris pasiėmė atostogų
būti drauge ir slaugyti Tomą, kai jis buvo
gydomas Kaune.
Man teko išeiti iš darbo Panevėžio „Su-
perlon Baltic“ – nes tik taip, nuolat bū-
dama šalia, galiu kokybiškai padėti savo
sūnui. Noriu padėkoti „Registrų centro“
Šiaulių filialo direktoriui Valdemarui
Makarevičiui: man labai palengvėjo biu-
rokratinių klausimų sprendimas, pavyz-
džiui, oficialus sūnaus globėjos statuso
įteisinimas ir t. t. Šiaulių „Registrų centro“
kolegos Tomą taip pat myli, dažnai lanko –
per gimtadienį atvyko pasveikinti, pabūti
kartu. Visi kartu fotografavosi prie Baltijos
jūros, kur nuvyko specialiai nutiestais ta-
kais, tiesiai iš reabilitacijos ligoninės. Tiek
kariuomenės, tiek buvusios civilinės Tomo
darbovietės – Valstybinės įmonės „Regis-
trų centras“, Šiaulių filialo darbuotojai ir
tarnybos draugai – nuoširdžiai, darbais ir
poelgiais sūnaus nepamiršta.
Gera jausti, kad draugai įrodo posakį:
„Draugą nelaimėje pažinsi“. Tai civilinio
pasaulio draugai, kuopos ir KASP Šiaulių
rinktinės draugai, draugai iš buvusios
darbovietės – per savaitę sulaukiame po
keletą apsilankymų. Man, kaip mamai,
labai gera, kad Tomas turi tiek tikrų
draugų.
Tomui labai daug reiškia
šalia savęs matyti uniformuo-
tus bičiulius, pažįstamus ir
nepažįstamus, visus, kurie jo
tikrai nepamiršta.