56
motinos laiškas
Pratybose sužaloto kario Tomo Bagdono mama nusprendė pasidalinti savo
išgyvenimais, apie tai, kaip šiandien laikosi jos sūnus
Laba diena, esu Zosė Bagdonienė,
šių metų pradžioje mano sūnų Tomą iš-
tiko nelaimė pratybų metu Vokietijoje.
Šiandien kartu su sūnumi esu Panevė-
žyje, Tomo draugų suremontuotame ir
neįgaliam žmogui pritaikytame bute. Kai
mano vaikas užmiega, meldžiuosi, kad
jis sveiktų, atsimenu koks jis buvo mažas,
koks augo, tapo puikiu jaunuoliu, vėliau
– suaugusiu vyru. Kai ašarų nebelieka,
retai, bet pavartau spaudą. Prieš gerą mė-
nesį perskaičiau „Lietuvos ryto“ straipsnį
kurio autorius teigė, kad po nelaimės Vo-
kietijoje, kur mano sūnus patyrė sunkią
smegenų traumą, dėl ko buvo operuotas
ir gydomas, nuo jo nusisuko kariuomenė,
rinktinės vadas, tarnybos draugai. Iš tikrų-
jų viskas buvo ne taip.
Žinot, kai spaudoje skaitai tokią publi-
kaciją, kad kariuomenė nepadeda – plau-
kai ant galvos šiaušiasi. Kaip žmonės gali
drįsti taip rašyti? Pavyzdžiui, reabilitacijos
gydymosi išlaidas Palangoje apmokėjo
kariuomenė, 80 eurų per parą. Ir mašinas
pergabenimui, ir greitąsias – viską, ko pri-
reikia Tomo gydymui suteikia kariuome-
nė. Kai po rašinio „Lietuvos ryte“ man pa-
skambino iš Krašto apsaugos ministerijos
pasiteirauti ar tikrai kariuomenė rūpinasi
savo kariu – jiems tegalėjau atsakyti: „Iš
kur gali kilti tokios mintys? Kariuomenė
labai rūpinasi mano sūnumi“.
Nuo pat pradžių, dar Vokietijoje,
mano sūnui buvo suteikta visa įmanoma
medicininė pagalba. Atvykusi į Vokietiją,
ten gyvenau tarsi migloje ir nuolatiniame
rūpestyje dėl sūnaus, kurio gyvybė kabojo
ant plauko. Buitiniais mano reikalais jau
tada rūpinosi kariuomenė, sumokėjo už
viešbutį, dengė pragyvenimo išlaidas. Kai
draminčius, su kuriais kartu dirbo, žaisda-
vo krepšinį, sportuodavo. Esu nustebinta
ir sužavėta, su kokiais gerais žmonėmis
Tomas bendravo.
Kai spaudoje skaitai tokią
publikaciją, kad kariuomenė
nepadeda – plaukai ant
galvos šiaušiasi. Kaip žmonės
gali drįsti taip rašyti?
Karys savanoris Tomas Bagdonas pratybose
Vokietijoje ištikusios nelaimės metu patyrė
sunkią galvos traumą.
grįžome į Lietuvą, Karo medicinos tarny-
bos gydytojas Joris Ragaišis tarpininkavo
dėl tolesnio Tomo gydymo civilinėse gy-
dymo įstaigose. Dėl visų einamųjų reikalų,
prireikus, bendraujame ir su Prisikėlimo
rinktinės vadu Mantu Juozaičiu: jis labai
nuoširdus žmogus, padeda išspręsti dau-
gelį mūsų problemų. Ir ne vien jis. Vil-
niuje, Krašto apsaugos ministerijoje mus
šefuoja ponia Džeralda Ivko iš Socialinės
saugos skyriaus, dar tame skyriuje dirba
socialinė darbuotoja Roksana – ji padėjo,
kai gulėjome Šv. Roko ligoninėje Vilniu-
je, – vos paskambindavau, ateidavo mūsų
aplankyti. Ištikus nelaimei, visokeriopa
pagalba Tomui plaukė iš visų pusių... Pa-
galba iš kariuomenės ir Tomo draugų iš
civilinio gyvenimo buvo ir tebėra. Dabar
asmeniškai pažįstu visus Tomo draugus,
karius savanorius, bendradarbius ir ben-
Ištikus nelaimei, visokeriopa pagalba Tomui plaukė iš visų pusių...
Pagalba iš kariuomenės ir Tomo draugų iš civilinio gyvenimo buvo
ir tebėra. Esu nustebinta ir sužavėta, su kokiais gerais žmonėmis
Tomas bendravo.
Lietuvoje, Kauno klinikose, atsidūrė-
me atvykę iš Vokietijos ligoninių 2018 m.
vasario 28 dieną – Tomo būklė tebebuvo
sunki, bet aš, kaip mama, nesijaučiau vie-
nui viena: kariuomenė organizavo per-
vežimą į ligoninę ir viskas su jų pagalba
puikiai pavyko. Vasaros pradžioje kuo-
pos draugas Giedrius Popovas atvežė už
Radviliškio kuopos karių surinktas lėšas
nupirktą televizorių, kad Tomas galėtų
žiūrėti Pasaulio futbolo čempionatą, kurį
labai mėgsta. Ačiū vyrams. Deja, Tomas
dar buvo per silpnas, maitinome per zon-
dą, pats nevalgė, nejudėjo – nežinau, ką
būtų jautęs žiūrėdamas čempionatą, ar
būtų supratęs, ką mato. Kiek vėliau Tomas
pradėjo „naują gyvenimą“ – nuo vaikiškų
tyrelių. Panevėžyje, sūnaus draugai mums
įrengė Tomo negaliai pritaikytą dviejų
kambarių butą bendrabutyje, ten pasista-
tysime ir kuopos draugų dovanotą televi-
zorių, tuomet Tomukas galės viską – kas
jam prie širdies – per jį žiūrėti. Vieni jo
bičiuliai tame bendrabutyje griovė senas
pertvaras, kiti statė, treti projektus tvarkė.
Šis butas priklauso Tomo sesutei, jį sudaro
du bendrabučio kambariai. Po visų reabi-
litacijų čia gyvename abu su Tomuku. Pa-
ramos dėl buto remonto variklis ir jo visų
draugų Panevėžyje subūrėjas yra Giedrius
Kazlauskas.
Iš Palangos reabilitacijos ligoninės į
atnaujintus namus grįžome prieš Nau-
juosius metus. Sūnaus sveikata pamažu
gerėja, bet kaip ir būna po tokių sunkių