SAVANORIS 2018 m. Nr. 3 | 页面 9

9 2018 m. Nr. 3 (496) Beveik metus mūsų pajėgose tarnau- jantis eil. Linas Keršulis prisipažįsta, la- bai laukęs vertinamųjų pratybų, kurios, jo nuomone, būtinos kiekvienam kariui: susumuoti ir prisiminti būtinus dalykus, išmokti naujų: „Šiemet mūsų vertinamo- sios pratybos vyko kuopos atsakomybės rajone, Šalčininkuose – tiek apgyvendin- tose teritorijose, tiek miškuose aplinkui. Kiekvienas veikėme stengdamiesi kuo ge- riau pademonstruoti savo turimus įgū- džius ir taktiką. Kadangi pratybos buvo priartintos prie realių sąlygų, todėl visus buvo apėmęs geras jaudulys. Viena iš man tekusių užduočių buvo atlikti žvalgybą ne- toli valstybės sienos. Jos metu, persirengę civiliais drabužiais, sutikome praeivį ir su juo nusprendėme pasisveikinti lenkiškai, kadangi šiame krašte gyvena daugiausia lenkiškai kalbantys žmonės. Tuo tarpu praeivis mums atsakė lietuviškai. Pasida- rėme tokią išvadą: nesvarbu, kokia kalba kalbame, visi esame Lietuvos piliečiai. O Šalčininkuose, per keletą metų, kai atkurta kuopa, vietiniai žmonės prie mūsų pripra- to, atpažįsta, priima kaip savus.“ Visiškai naujas ir įdomus dalykas yra taip vadinamas „motorizacijos projektas“, užgimęs Didžiosios Kovos rinktinėje, o dabar jau pasklidęs ir po visų kitų rink- tinių pratybų planus. L. Keršulis pasakoja jog jo kuopa jau praėjo ir teorinę dalį, ir praktikos turėjo: „Su lengvąja techni- ka treniruotis kariauti yra labai įdomu. Ant keturračio anksčiau gyvenime nebu- vau sėdėjęs, bet kelių teorinių ir įgūdžių formavimo pratybų metu pasitaikė gera proga juos išbandyti. Šaunūs instruktoriai viską puikiai išaiškino, jaučiausi saugiai ir „užsikabinau už šio naujo dalyko“. Kuo- pos pratybų metu taktikuodami galėjome įsitikinti kad motorizacija yra milžiniškas palengvinimas mažų padalinių užduo- čių vykdymui. Keturračiai ir motociklai, bei automobiliai su priekabomis – skirti karių ir sunkiųjų ginklų transportavimui suteikia šimtaprocentinį mobilumą: ka- riui su pilna ekipuote ir sunkiais ginklais (granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, minos- vaidžiais) nereikia žygiuoti varginančių kilometrų – nuvyksti į netoli užduoties esančią vietą, užmaskuoji techniką, priju- dėjęs pėsčiomis įvykdai užduotį ir greitai dingsti iš jos rajono. Kadangi turiu tik B kategorijos teises, tai galiu važiuoti tik su keturračiu, bet turintys AB kategorijos teises, pratybose treniruojasi ir su moto- ciklais, ir su keturračiais, ir su automo- biliais su priekabomis. Kadangi technika nuomota – ekstremalumo ribų nebuvome peržengę. Ką duoda – tą saugome, nes norime, kad projektas ir toliau vystytųsi.“ Už ką rašo pliusus tarnybai KASP Eil. Linas Keršulis pasiryžęs Savano- rių pajėgose tarnauti ne tik savo pirmo- sios sutarties laiką, juolab, kad tarnyboje nemato jokių minusų. Vaikinui patinka, kad kuopoje visi kariai jaučiasi kaip lygūs tarp lygių. Lygindamas patirtį NPPKT ir KASP, eil. L. Keršulis pastebi, kad tarnau- jant šauktiniu vadai buvo ne tik kolegos, bet ir privalomai demonstravo hierarchi- jos laiptelius – tokia yra karinės subordi- nacijos prigimtis, jos nepaisyti negalima: „Tuo tarpu Savanorių pajėgose tarpusa- vio bendravimas turi labai daug civilinio gyvenimo bruožų, kai siekiama bendro reikalo niekas nežiūri kas kokias pareigas užima. Aišku, gerbiame savo vadus tiek kuopoje, tiek rinktinėje – bet bendras mi- kroklimatas KASP yra mažiau formalus nei teko patirti tarnaujant NPPKT“. Linas rašo pliusą tarnybai mūsų pajėgose dar ir todėl, kad čia karybai žmogus „pajun- giamas“ ne ištisai. Nuo pašaukimo dienų likęs laikas yra kaip ištisa galimybių jūra jaunam žmogui formuoti savo civilinį gy- venimą, statytis savarankiško gyvenimo pamatus po kojomis. Tarnaudamas NPPKT Linas Keršulis buvęs šauliu: „bėgiojau su G-36 automa- čiuku“, o tarnaudamas mūsų pajėgose, savo kuopoje yra šaulys – gelbėtojas, tiesa, dar nebaigęs paramediko kurso. Karys mano, kad kiekviena pareigybė skyriu- je yra labai svarbi: „Kokio manęs reikės mano skyriui ar kuopai, tuo ir būsiu. Būsiu atsidavęs visoms vadų iškeltoms užduo- tims ir patikėtom pareigom. Netrokštu tapti kulkosvaidininku, granatsvaidininku ar minosvaidininku vien todėl, kad mano rankose atsidurtų galingesni ginklai “. Vaikinas pasakoja, jog jo mergina „at- leidžianti“ už visus Savanorių pajėgoms atiduotus karinių pratybų savaitgalius: „Mano mergaitė supranta, kad turiu už ją aukštesnius vadus . O jei rimtai, tai mano išrinktoji žino, kokia stipri yra mano motyvacija tarnauti: nesu iš jos gir- dėjęs nė vieno priekaišto, atvirkščiai, ji sužavėta, kad e su karys. Nuo vaikystės mane traukė uniforma, ją dėvint apima geras jausmas. Gal gimiau su kario genu ? Arba turiu kario mikroschemą galvo- je ? Kita vertus, man nesunku taikytis Kai lauki pratybų, kaip šventės... Bendras mikroklimatas KASP yra mažiau formalus nei teko patirti tarnaujant NPPKT. Savanorių pajėgose tarpusavio bendravimas turi labai daug civilinio gyveni- mo bruožų: kai siekiama bendro reikalo niekas nežiūri kas kokias pareigas užima. prie civilinio gyvenimo. Ten kur dabar mokausi, kolegijoje, sutinku ir buvusių, ir esamų KASP karių, ir besiruošiančių jais tapti. Jei kiekvienas pasidomėtumė- me savo aplinkos žmonių biografijomis, pamatytume kiek daug mūsų pažįstamų jau turėjo arba tebeturi ryšių su karine tar- nyba. Sykį kolegijoje, laukdami paskaitos prie auditorijos durų, stovėjome dešimt vaikinų ir susiskaičiavome, kad iš mūsų net 8 tarnavo kariuomenėje ar tebetarnau- ja KASP gretose. Taigi, nūdienos realybėje vis mažėja praraja tarp kario kelio ir civi- linio gyvenimo. Mano kuopos bičiuliai Savanorių pajė- gas sako pasirinkę todėl, kad jiems patinka karyboje egzistuojantis azartas, „taktika- vimo“ momentai pratybose ir tai, ką jau sakiau anksčiau: tarnyba KASP puikiai derinama su civiliniu gyvenimu. Be to, tokiems kaip aš, studentams, vienas iš pliusų yra ir papildomos pajamos už iš- tarnautas dienas. O tiems, kurie turi kario mikroschemą savyje, savaime suprantama nuolat tobulinti savo karinius įgūdžius: saugiau jautiesi pats, galimo ginkluoto konflikto atveju turi daugiau šansų išgy- venti ir apginti sau brangius žmones. Kita vertus, karo tarnyba ir yra tam, kad „karo pragaro“ niekada niekam pereiti netektų“.