57
2018 m. Nr. 3 (496)
Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas
Benediktas Trakimas-Genelis ir Didžiosios
Kovos apygardos vado adjutantas Vaclovas
Krilavičius-Vytenis. 1946 m.
Benediktas Trakimas-Genelis KGB rūmų ko-
ridoriuje, kuriuo 1947 m. jį vesdavo pas tar-
dytojus. 1993 m. Iliustracijas iš leidybos įmonės
„Kriventa"
Ypač įspūdingi NKVD agentų infiltravimo į Didžiosios Kovos apygardos vadovybę
aprašymai, partizanų, deja, per vėlai suprasti klastos ir išdavystės receptai, lėmę
Žalio Velnio žūtį, partizanų apygardos faktinį žlugimą, dešimčių žinomų partizanų,
tarp jų – ir paties Genelio, areštus. Genelis išsamiai aprašo partizanų vadovybės
sankcionuotus pasiruošimus, ko gero, liūdniausiai pagarsėjusio išdaviko – Juozo
Markulio-Erelio – likvidavimo operacijai. Partizanų lyderiui Juozui Lukšai-Dauman-
tui demaskavus Markulį, Geneliui buvo duotas įsakymas jį likviduoti, tačiau klastin-
gas išdavikas sugebėjo įtikinti Genelį, jog dingęs be žinios Žalias Velnias yra gyvas
ir laisvas ir net pasirengęs su Geneliu susitikti.
veršiukus. (<...>) Taip Markulis man „pa-
rodė“ Žalią Velnią. Jo daugiau gyvenime,
ko gero, niekas nebematė“.
Vėliau Genelį išvežė tardyti į Vilnių.
Išbadėjęs, per parą tardomas po 16–18 va-
landų, ištisus mėnesius nekirptas ir nesi-
skutęs, sulysęs taip, kad skaudėdavo kaulai
sėdėti pas tardytoją ant kėdės, Genelis pa-
sakoja, jog dažnai nebeskirdavęs nei paros
meto, nei savo būsenos: gyvas jis ar ne. Su-
lysęs tiek, kad nebeturėdavo jėgų paeiti, o
į tardymus sargybiniai surakintą partizaną
patys užnešdavo laiptais, kaip plunksne-
lę. Tuo metu vyras svėrė apie 43 kg. Po
suimto partizano „pasimatymo“ su MGB
ministru generolu Bartašiūnu pastarasis
buvo įsiutęs, kad Genelis nieko neišduoda
ir jaučiasi daug laisvesnis nei jį tardantieji.
Netekęs savitvardos, generolas Bartašiū-
nas tuomet įsakęs parankiniams: „Veskite
jį atgal ir darykite su juo, ką norite. Galite
ir kailį gyvam nulupti...“ Partizanas Gene-
lis iki tol, kol buvo ištremtas į lagerį Intoje,
kentėjo ir kankinimus, ir psichologines
manipuliacijas – kol, pagaliau, antrąją šv.
Kalėdų dieną su kitais likimo draugais
voronoku (red. – automobilis kaliniams
gabenti) buvo išvežtas į tremties vietą:
„... pro atviras duris matėme krintančias
didžiules snaiges ir tai, kad mus veža Ge-
dimino prospektu. Buvo labai skaudu tai
matyti, o mūsų voronokas neskubėdamas,
palengva slinko geležinkelio stoties link.“
Knyga pasakoja ir apie sunkią politinio
kalinio realybę sovietiniame lageryje, kur
Genelis praleido dešimtmetį. „Pirmaisiais
lagerio gyvenimo metais buvome įsitikinę,
kad greitai grįšime į Lietuvą. Ar lietuvis
galėjo pagalvoti, kad pasaulis praradęs
žmogiškumą? Tikėjome, kad pasaulio
viršūnės turi sąžinę, mato didelį pavojų
tautoms, gresiantį genocidą, kurį kartu
su mumis patyrė Europos dalis“, – rašo
B. Trakimas. Daug kartų išvengęs mirties,
ištvėręs Intos lagerių vargus, MGB intrigas
lageryje kalinčiųjų politkalinių lietuvių
atžvilgiu (t. y. pinkles, skirtas jaunimo
„atvertimui į marksizmo mėšlą“) liūdėjo
perkandęs tų lietuvių kėslus, kurie, pasi-
davę čekistų planams, ėmėsi „ardyti lie-
tuvišką lagerio draugystę, saviems į širdis
brukti supuvusio marksizmo idėjas“. Anot
knygos autoriaus, tie lietuviai kaliniai, ku-
rie dirbo tokį darbą, patys tapo panašūs į
diplomuotus čekistus. Lagerio vadovybė
tokius parsidavėlius tylomis rėmė, o jų
ideo logai nuolat dairydavosi sau palankios
dirvos. Štai viena tokių kalinių koloboran-
tų idėjų: „Geriausia dirva marksizmui –
jauna netekėjusi mergaitė. Galime įtikinti
merginą taip, kad netikėtų į Dievą, neitų
į bažnyčią, kad nebūtų lietuvė fanatikė, o
liktų tiktai marksistė. Jos kurs šeimas ir
augins vaikus pagal Markso idėjas“. Buvo
tikimasi, kad dauguma jaunų vyrų ir mo-
terų, suvežtų iš visų Lietuvos kampelių,
išėję į laisvę grįš į savo kraštą atsiveždami
ir marksizmo nuodus. Tokie „tautos mo-
kytojai“ sakydavo, kad geresnės mokyklos
tautiečiams „atversti“ nei lageris, sunku
būtų rasti.
Nors Genelio bausmės laikas baigėsi
1958 metais, tačiau jam nebuvo suteik-
ta teisė gyventi ir dirbti Pabaltijyje. Iš
skirtosios 25-erių metų laisvės atėmimo
bausmės sovietiniame lageryje, realiai
vyras „atsėdėjo“ 10 metų ir 4 mėnesius:
„Mane slėgė sunki lagerio našta, baisios
gyvenimo sąlygos, nepakeliamas darbas,
o baisiausia buvo matyti, kaip žemina
nužmogėjęs žmogus, kuris nemoka nei
dirbti, nei vadovauti, o tiktai gali atim-
ti, užmušti, išprievartauti ir manyti, esąs
protingas, aukščiau visų kitų. Tą išgyventi
ir matyti yra baisiau nei badas ar sunkus
darbas“.
Likusius 15 metų buvęs partizanas gy-
veno šiaurėje, Intoje ir tik vėliau, 1971 m.,
įsikūrė Daugpilyje, Latvijoje. Deja, ir čia
negirdėjo kalbant latviškai, tik – rusiškai.
Genelis užbaigia knygą slogaus Lietuvos
socializmo aprašymu. „Palikau vieningą ir
draugišką, dainuojantį ir nelaimėje vienas
kitam padedantį Lietuvos kaimą. Grįžus
buvo sunku suprasti: sutinki žmogų, jis
tyli, jei prakalba, kartoja visąlaik tą patį,
kokia gera ir miela ta Tarybų Sąjunga...“ Į
Tėvynę gyventi B. Trakimas – Genelis grį-
žo su šeima kilus Sąjūdžiui, 1989 metais.