56
Partizano kasdienybės veidrodis Benedikto Trakimo-Genelio knygoje „ Noriu džiaugtis laisve“
Dar viena knyga, kurią savo bibliotekoje privalėtų turėti karys savanoris, Lietuvos istorijos mylėtojas, kovotojų už mūsų šalies laisvę – partizanų – atminties puoselėtojas.
SKAITINIAI
Benediktas Trakimas-Genelis ryškų pėdsaką pokario rezistencinėje kovoje palikęs Lietuvos partizanas, garsiojo Jono Misiūno-Žalio Velnio bendražygis. Benedikto Trakimo kovų keliai driekėsi Vidurio ir Rytų Lietuvoje, Didžiosios Kovos apygardoje, aprėpusioje tuometines Vilniaus, Kauno ir Ukmergės apskritis. Genelio kovų prisiminimus ir aprašymus kruopščiai surinko ir knyga pavertė jo sūnus, savanoris – kūrėjas ats. mjr. Gediminas Trakimas, tarnybą Savanorių gretose, Savanorių pajėgų štabe pradėjęs dar 1991 m. sausį, tęsė ją net 16 metų. G. Trakimas ir dabar kariuomenėje vertinamas už savo žinias ginkluotės srityje, dar ir šiandien kviečiamas būti instruktoriumi KASP mokymuose.
Iš įvairių šaltinių surinkęs savo tėvo 1988 metus pradėtus užrašus, juos susistemino, chronologiškai sudėliojo į vientisą rišlų, realistišką ir labai įtraukiantį pasa-
Benediktas Trakimas-Genelis. 1946 m.( KGB archyvuose kitoje nuotraukos pusėje parašyta, kad šalia stovi Genelio adjutantas. Genelis tvirtino, kad šio partizano neprisimena ir šiai nuotraukai nepozavo. Manoma ši nuotrauka daryta slaptai nuo Genelio) kojimą. Skaitant Benedikto Trakimo-Genelio atsiminimus, nepalieka įspūdis, jog juos parašė ne vienas iš 8 Žaslių valsčiaus ūkininko šeimos vaikų, o talentingas karo baisumus patyręs ir plunksną į rankas paėmęs žmogus, gal „ prarastosios kartos“ rašytojas, o gal žurnalistas. Partizano kasdienybės aprašymai paprasti, tiesūs, realistiški, detalės nepaprastai tikslios: ar tai būtų asmuo, ar vietovė, partizano maršrutas ar priešo iššautos kulkos kryptis. Knyga „ Noriu džiaugtis laisve“ nepaprastai kinematografiška, ji lengvai galėtų pasitarnauti gero dokumentinio ar net vaidybinio filmo scenarijui, jei atsirastų autorių, pajėgių nupiešti nuožmią, žiaurumų ir išdavysčių pilną, tačiau viltingą kovą už laisvę, knygoje aprašytu 1944 – 1947 metų laikotarpiu.
Partizanavimo aprašymai perauga į politinį trilerį, kai partizanas Genelis dėl vis aukštesnių savo užimamų pareigų pasipriešinimo struktūroje susiduria su vis sudėtingesniu ir gudresniu priešu. Karas prieš okupantus tampa jau nebe taktinio lygmens susidūrimais su stribais, bet strateginėmis operacijomis, kuriose partizanų vadovybė įtraukiama į sovietinio NKVD voratinklį. Ypač įspūdingi NKVD agentų infiltravimo į Didžiosios Kovos apygardos vadovybę aprašymai, partizanų, deja, per vėlai suprasti klastos ir išdavystės receptai, lėmę Žalio Velnio žūtį, partizanų apygardos faktinį žlugimą, dešimčių žinomų partizanų, tarp jų – ir paties Genelio, areštus. Genelis išsamiai aprašo partizanų vadovybės sankcionuotus pasiruošimus, ko gero, liūdniausiai pagarsėjusio išdaviko – Juozo Markulio-Erelio – likvidavimo operacijai. Partizanų lyderiui Juozui Lukšai-Daumantui demaskavus Markulį, Geneliui buvo duotas įsakymas jį likviduoti, tačiau klastingas išdavikas sugebėjo įtikinti Genelį, jog dingęs be žinios Žalias Velnias yra gyvas ir laisvas, ir net pasirengęs su Geneliu susitikti. Kuo tai baigėsi, Benediktas Trakimas aprašo ramiai ir objektyviai: „ Įsivaizduoti neįsivaizdavau, kad kada nors teks gyvam pakliūti į raudonojo siaubo rankas, ir tam visai nebuvau pasiruošęs. Kai aštuonių vyrų buvau sugriebtas ir įstumtas į mašiną, nieko ypatingo nejutau – jokio išgąsčio, jokios baimės. Kad nieko nematyčiau užrišo akis ir mašina pradėjo važiuoti. Kadangi Kauną gerai žinojau, jutau, kuriomis gatvėmis mane vežė. Kai įvežė į saugumo kiemą, nesupratau. Į pastatą įvedė užrištomis akimis. Kai nuo akių nurišo raištį, pamačiau, kad esu gana didelėje salėje. Joje sėdėjo du iš išvaizdos švaresni įmitę čekistai, jie buvo labiau panašūs į apšepusius kaimo ūkininko ūgtelėjusius