44
Dėl karių savanorių neabejingumo
JAUNA MOTERIS GALĖS VAIKŠČIOTI!
ŽYGDARBIS
Pernai, vasaros pabaigoje, Prienų rajone, Vydžionių kaime, nuvirtęs medis sužalojo baidare plaukusią moterį, o 201-osios kuopos kariai iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno rinktinės, suteikė profesionalią pagalbą: neleido judėti, nuramino, sušildė ir nuplukdė moterį į kitą upės krantą, į greitosios pagalbos automobilį. Medikų išvada kategoriška: jeigu traumos metu nuketėjusioji būtų pajudėjusi – šiandien nevaikščiotų. Moters sužeidimai – rimti: sutrupėjo 2 slanksteliai, 6 pasislinko iš įprastų pozicijų, lūžo 2 šonkauliai.
Gelbėjimo operacijoje dalyvavo Dariaus ir Girėno rinktinės, 201-osios kuopos kariai: srž. Saulius Bartkevičius, eil. Gedvydas Balsevičius, j. eil. Lukas Čižauskas, vyr. eil. Vaidas Norvaišas, eil. Donatas Rimidys, eil. Tadas Sinkevičius, srž. Kęstutis Vinča.
Karių savanorių grupė pasižymėjo puikiu komandiniu darbu, o taikydami turimas medicinos žinias, ženkliai prisidėjo prie pirmos pagalbos teikimo ir, veikdami sudėtingoje vietovėje, perdavė sužeistąją atvykusiai medicinos pagalbai.
Srž. Saulius Bartkevičius
201-oji kuopa, Dariaus ir Girėno rinktinė
Savaitgalį 16 mūsų kuopos karių susirinko į žygį baidarėmis. Buvo gal vidudienis, kai atplaukėme į stovyklavietę ir prasidėjo baisus vėjas su lietumi. Žinojome, kad pranašaujama audra, todėl daugelis skubėjo įsirengti stovyklavietę. Čia vieni kepė šašlykus, kiti bandė statyti palapinę, o aš, persirengęs sausais drabužiais, sėdėjau pavėsinėje. Staiga atbėgo kažkoks žmogus šaukdamas apie nelaimę: „ Žmogų užgriuvo medis!”
Puoliau bėgti sraunia upe prieš srovę: tuomet nejutau nei dugne esančių duobių, akmenų, rąstų. Šiaip ne taip prisikasiau prie nelaimės vietos. Kas matė mane bėgantį, vėliau sakė: „ Skridai virš vandens“, bet aš atsimenu tik tą momentą, kai atsidūriau nelaimės vietoje. Kriokiau gaudydamas orą. Nukentėjusios moters vyras savo žmoną su baidare jau buvo ištraukęs ant kranto. Per vidurį baidarės buvo užvirtęs 60 – 70 cm skersmens medis.
Tuomet, upe prieš srovę atbėgo ir daugiau mūsų kuopos karių, nešini kas ką turėjo – karišku kilimėliu, virve, šildančia folija – bet kuo, kas galėtų padėti nelaimės atveju. Atsimenu, kad visą laiką buvau prie moters galvos, raminau, kalbinau, klausdamas būtinų dalykų: ką skauda, koks vardas, pavardė. Žinojau, kad moters jokiu būdu negalima judinti. Dieve mano, kaip toji vargšė tirtėjo nuo šalčio ir šoko. Apsukome nukentėjusiąją šildančia folija, kad būtų dar šilčiau, jos vyrui liepėme gultis šalia. Kadangi buvo akivaizdu, jog tokioje situacijoje delsti negalima, buvome pasiruošę ir tam, kad gelbėtojai neras nelaimės vietos, todėl karinį kilimėlį ruošėmės panaudoti kaip improvizuotus neštuvus ir savomis jėgomis nunešti moterį iki mūsų automobilių, gabenti į ligoninę. Laimė, to neprireikė – atvažiavo greitoji, gaisrinė, policija – tik jie susirinko kitame upės krante, nei mes. Tuomet felčerę baidare atsigabenom į nelaimės vietą, ji moterį apžiūrėjo, uždėjo kaklo įtvarą, visi užkėlėm nuketėjusiąją ant stabilių neštuvų,