58
ATKELTA IŠ 57 PSL. buvo nusiskutęs tik Baziniame kurse, bet kai ataugo vėl, didelio sirtumo nepajuto: „ Pratybose man ji netrukdo. Veido maskavimuisi tik padeda, nes mažiau ploto reikia tepliot, dažų susitaupo, be to į vešlią barždą gali prisikaišiot žolės ir samanų tada išvis gerai:). Vasarą mažiau varginai uodai, žiemą veidui šilčiau... Jaučiat kur aš suku? Jei dievas davė, reik naudotis“,- juokiasi pašnekovas. Vytautas Motuza svarsto, kad visų šalių nacionalinių kariuomenių kariai stengiasi save sieti su karingais protėviais. „ Tai padeda rasti jėgų sunkiai valandai atėjus. Skandinavai tapatinasi su vikingais, vengrai su hunais ir t. t. Patikėkit manim, mes irgi turim kuo didžiuotis: tegul Klaipėdos dragūnai save sieja su karingaisiais kuršiais, alytiškiai su jotvingiais, žemaičiai su savo praeitim, šiaurės Lietuvos daliniai su žiemgaliais“.
Barzda – saviraiškos būdas?
Ar barzdotas karys savanoris savaime sudaro nuožmesnio kario įvaizdį? „ Nežinau, barzdos neauginu dėl įvaizdžio, žinau savo trūkumus ir baimes, ir žinau, kad po barzda to nepaslėpsi, tenka su tuo kovot. Ar barzdotas karys yra nuožmesnis geriau galėtų atsakyti civiliai, matyt“. Nors šiais laikais, ypač jaunimo tarpe, barzda tampa populiariosios kultūros dalimi, o Savanorių pajėgose dominuoja jaunimas ir šis tarnybos būdas yra arčiausiai civilinio gyvenimo, Vytautas mano, kad atskirų kariuomenės dalinių negalima iškirti atskirom privilegijom. „ Auginti barzdas reiktų leisti visoje kariuomenėje. Šiandien, po ketvirčio amžiaus draudimo tą daryti, tai būtų labai įdomus antropologinis eksperimentas. Bet iš esmės, barzdas auginti reikia leisti ne dėl eksperimento. Mano nuomone, pirmiausia skirtinguose daliniuose išsivystytų savitos ir labai įdomios tradicijos, o tai kelia moralę ir pasididžiavimą savo daliniu, skatina savo elgesiu nesugadinti dalinio reputacijos ir t. t. Esu įsitikinęs, kad nacionalinė kariuomenė privalo suteikti kariams saviraiškos laisvę šioje srityje, nes saviraiška kelia motyvaciją, įtvirtina žmogaus ketinimus. Imperialistinės kariuomenės, visada stengiasi sunaikinti individo tapatybę ir asmenybę, nori kiek įmanoma jį geriau kontroliuoti, paversti bedvasiu įrankiu be kritinio mąstymo. Todėl suvienodina išvaizdą“. Šiandien Lietuvos kariuomenėje vyrams neleidžiama nešioti barzdų, nebent ji auginama dėl medicininių priežasčių: alergija skutantis ir panašiai. Kartais kariai leidimą nešioti bardą gauna iš savo tiesioginio vado. Vytautas Motuza sako, kad nūdienos vadai į barzdotus karius savanorius žiūri daug atlaidžiau. „ Pavyzdžiui, mano kuopos vado būtent toks požiūris, aš dėl to problemų neturiu. Juk kario užduotis yra atsiduoti keliamos užduoties vykdymui visu 100 procentų. Aš tai ir stengiuos daryt. Tada nebesimato nei barzdų, nei pilvų, nei vienos trumpesnės kojos ir t. t. Vadai šiandien daugiau problemų turi kovodami su karių priklausomybe nuo išmaniųjų telefonų, ar dėl kitų „ negalavimų“. Bet čia jau kita tema �“.
Laukinis barzdočius pakeitė įvaizdį
Mindaugas Pačiešiūnas
Savanorių pajėgose tarnauja ketverius su puse metų. Anot jaunuolio, jis į pajėgas atėjo tarnauti nes visą gyvenimą domėjosi kariuomene, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nepavyko tapti profesinės karo tarnybos kariu. „ Todėl vieną rytą atsikėlęs priėmiau sprendimą: išeinu tarnauti į savanorius. Ir štai aš čia“. Kas prieš keletą metų yra matęs Mindaugą pratybose su barzda, nepamirš to visą gyvenimą: laukinis, stiprus, nuožmus, kaip ką tik grįžęs iš Specialiųjų pajėgų operacijos šiltuose kraštuose. Šiandien Mindaugas barzdą nusiskutęs ir tapo neatpažįstamu. Sako, kolegos „ LABAI žiūrėjo kai nusiskutau“. Kodėl karys savanoris pakeitė įvaizdį? „ Dėl kelių priežasčių: labai prašė žmona – negalėjau neatsižvelgti. Be to, pajutau, kad barzdą nešioju be meilės. Gal iš pirmo karto tai sunku suprasti, bet pabandysiu paaiškinti. Tai buvo antroji mano gyvenime barzda. Pirmąją nešiojau dėl romantikos, o antrąją – šiaip sau užsiauginau. Daugelio šalių kariuomenėse leidžiama nešioti barzdas ir man asmeniškai barzdotas karys atrodo gražiau, kariškiau, tvirčiau. Kai buvau barzdyla artimieji ir draugai komentuodavo: piktas, šiek tiek vyresnis, kai kam net susenęs atrodžiau. O dabar žiūriu į save veidrodyje ir... matau vaiko veidą. Pradedu svarstyti ar nevertėtų jos vėl užsiauginti“.