55
2017 m. Nr. 4-5 (492)
Dvigubai gausesnis priešas iš miško išstumia į pamiškę
biržiečius ir nuginkluoja. „Baigiam!”, – beveik neslėpdamas
apmaudo įsako kpt. M. Lapienis.
Biržiečiai žino, kad artėjančią naktį jiems teks susidurti su pratybose
draugiškas pajėgas imituojančiais vietiniais Suvalkijos savanoriais.
O vietiniai kiekvieną savo žemės pėdą gerai išmano.
M. Lapienis suplanavo artimiausią kovinį
kontaktą. Iš vieškelio išsukęs į lietaus iš-
mirkytą lauko keliuką, „Unimogas” su-
stoja nedideliame trikampiame miškelyje,
kurį supa laukai. Kuopos vadas tik stebi,
visas vadovavimo funkcijas patikėjęs sky-
riaus vadui.
„Be šios atsakomybės vadai nieko neiš-
moks. Patikėjau vadovavimą dar daug pa-
tirties neturinčiam, bet sumaniam kariui.
Stebiu ir kitus – kuris iš jų parodys suma-
numą ar lyderio savybes”, - pusbalsiu pa-
sakoja kpt. M. Lapienis, stebėdamas, kaip
jo kariai užtikrina saugą, užima žiedinę
gynybą, į miškelį išsiunčiami „slapukai”.
Biržų kuopa dar nesukomplektuota,
ir didelė jos karių dalis – pirmųjų metų
savanoriai. Kapitonas Modestas Lapienis
tyrinėja karių gebėjimus, mąstydamas,
kas iš jų ateityje taps kulkosvaidininkais ar
granatsvaidininkais, taikliaisiais šauliais.
„Neabejoju, kad mus pastebėjo dar ka-
riams neišlipus iš mašinos,” – sako kuopos
vadas, turėdamas galvoje tik jam žinomą
informaciją, jog vietos savanorių stovykla
įsikūrusi vos už kilometro kito.
Akimirka ir prarastas
šansas laimėti
Vakaro tyloje pasigirsta charakterin-
gas „Unimogo” urzgėjimas. Iš apaugusio
Stirniškių bendruomenės namuose viskas užstatyta sulankstomomis kariškomis lovelėmis, kuprinėmis,
atsargomis.
melioracinio griovio biržiečiai stebi, jog
plyname lauke iš sunkvežimio išsilaipina
ir miškelio link vora pajuda jų priešas –
maždaug du skyriai.
„Manau, kad suvalkiečiai daro klaidą
ir duoda biržiečiams gerą šansą laimėti, –
sako kpt. Lapienis, kuriam kovinė taktika
– duona kasdienė po daugelio metų tarny-
bos Mokomajame pulke. – Mūsiškiai turi
200 proc. pranašumą, tik ar sugebės juo
pasinaudoti, ar išnaudos visas galimybes?”
Jauni biržiečiai nesiima jokių veiksmų
ir akimirksniu praranda iniciatyvą. Jie
nejuda į priekį, kur miškelio pakraštyje
galėtų surengti kokybišką pasalą ir „ugnies
maišą”, o lieka pirminėse pozicijose.
Sparčiai temsta, įsiviešpatauja tyla, ir
tik paukščiai išduoda, jog biržiečių pusėn
tyliai sėlinama. Vos girdimas judėjimas
tampa ir matomas – juodame miško fone
kpt. Lapienio akis įžvelgia šešėlius.
„Na, kodėl gi niekas nieko nedaro?” –
sumurma jis. Po kelių minučių – garsus
skyriaus vado šūksnis: „Priešas ties dvy-
likta valanda, stebėk ir šaudyk!”. Prasideda
kautynės. Dvigubai gausesnis priešas iš
miško išstumia į šviesesnę pamiškę biržie-
čius, jie nuginkluojami.
„Baigiam!”, – beveik neslėpdamas ap-
maudo įsako kpt. M. Lapienis.
Suvalkiečiai savanoriai persigrupuoja
ir išnyksta miške. Biržų kuopos jaunimo
laukia klaidų nagrinėjimas.