6
„
Deividas Žvinklys (24 metai)
KASP tarnauja 7 metus;
turi elektromontuotojo specialybę;
nebaigė studijuoti teisės mokslų;
dirba “ant saves”, prie statybų;
vedęs, augina vaiką.
Apibendrindami savo akciją, pa-
skyroje fiksavome, kad surinkome
150 parašų, o nusifotografuoti
sutiko 100 asmenų. Fotografuotis
vengė vyresnieji, matyt nebūdami
tikri dėl to, kur atsidurs jų nuotrau-
kos. Gali būti, jog vyresnei kartai
feisbukas tebėra naujas, neįprastas
kanalas,“ –
Donatas Vaičiurgis (28 metai)
„
KASP tarnauja 7 metus;
dirba ugniagesiu-gelbėtoju;
papildomai šokių mokytoju;
turi kompiuterių programuotojo
ir viešojo administravimo
specialisto diplomus;
vedęs, augina vaiką.
Mūsų tikslas buvo ne kuo komfor-
tiškiau ir greičiau pasiekti sostinę,
bet suvienyti bendram tikslui
kelyje sutiktus žmones,“ –
Donatas
Deividas
Svarbiausias pastiprinimas
Donato ir Deivido kelionės idėjos rė-
mėjai buvo karių giminaičiai, kaimynai,
pažįstami, kurie savo pozityvumu kėlė
iniciatyviems vaikinams nuotaiką, skati-
no įveikti užsibrėžtą tikslą iki pat finišo.
Deivido pusseserė buvo pareiškusi norą
būti pirmoji, kuri prisidės prie iniciatyvos,
pasirašydama ant drobės. Tiesa, gavosi
truputį kitaip nei galvota, pirmoji pasirašė
Donato kaimynė, antroji Deivido pus-
seserė. „Mano žmona su vaikeliu tąkart
gulėjo ligoninėje, tačiau mus, keliaujan-
čius, ji rėmė kaip galėjo, pavyzdžiui, vi-
suomet redagavo mūsų tekstus paskyroje
(kadangi buvo labai šalta, tai taupydami
telefonų akumuliatorius stengdavomės
kuo greičiau teksto komentarą parašyti
– kad ir su klaidomis, nuotrauką įkelti).
Žmonos sesė, gyvenanti Anglijoje, pasi-
rūpino, kad valstybės vadovės tinklapyje
akcijos registracija atrodytų solidžiai ir
patraukliai: sutvarkė mūsų nuotrauką, pa-
darė akcijos aprašą ir užregistravo. Mano
uošvė skambino mums telefonu – drąsino,
gyrė. Deivido mama ir žmona rūpinosi
kur nakvosime, ar pavalgę, nesušalę. Buvo
Šalies vadovė ir žygio dalyviai su Savanorių pajėgų vėliava
Asmenukės su Vilniaus jaunimu: visi sutiko fotografuotis
žmonių, kurie parašydavo motyvuojančią
žinutę: esate šaunuoliai, mes jus remiame!
Patikėkite, tai šioje kelionėje buvo svarbu,
skatino mus nesustoti ir nenusiminti, –
prisimena Donatas Vaičiurgis, o draugo
pasakojimo atidžiai klausantis Deividas
pritaria, – kai žinai, kad užnugaryje yra
tavimi besirūpinančių žmonių būrelis, eiti
daug linksmiau.“ išgirdusios apie Trispalvės vežimo į Vilnių
idėją juokavo: vietoje to, kad tokiais da-
lykais užsiiminėtumėte, geriau puikius
darbus susiraskite. Šią frazę, jau prasidėjus
kelionei, sutiktiems žmonėms Donatas ir
Deividas papasakodavo ir taip sušildydavo
pokalbio pradžią. „Tada jau smagiau būda-
vo detaliau aiškinti kokių tikslų siekiame
šia vėliavos kelione į Vilnių“.
Planas B Kelionės pozityvai
Prieš išvykdami į kelionę jaunieji ka-
riai savanoriai nebuvo tikri, kokios nuo-
taikos tvyros sutiktų žmonių širdyse, kiek
jie bus linkę prisidėti prie nepažįstamų
žmonių iniciatyvos. Todėl bičiuliai buvo
numatę ir atsarginį variantą, kaip surinkti
parašus ant improvizuotos drobinės vėlia-
vos: ketino aplankyti visus tarp Mažeikių
ir Vilniaus gyvenančius giminaičius.
„Manėme, jog mūsų artimųjų ir dviejų
giminių sudėti parašai taip pat būtų tin-
kamas linkėjimas Lietuvai, savitas idėjos
įprasminimas, tiesa, jos esmė truputį pa-
sikeistų. Juk neturėjome supratimo, kaip
pakeliui sutikti nepažįstami žmonės ben-
draus." Vaikinai pasakoja, kad jų žmonos, Deividas ir Donatas pasakoja smagią
istoriją, nutikusią jiems einant nuo Kur-
šėnų link Šiaulių. „Nuo Kuršėnų nužings-
niavę gal 10 km, pastebėjome, kad vienas
automobilis mus pralenkė, o po to staigiai
sustojo ir laukia kol priartėsime. Auto-
mobiliu keliavusi šeima pakvietė nedidelį
atstumą pavažiuoti drauge. Jie ėmė pasa-
koti, jog jiems keliaujant jų sūnus „Mažei-
kių santarvės” facebook paskyroje garsiai
perskaitė įrašą: tėti, mama, šiandien toks
Deividas ir Donatas išėjo iš Mažeikių, no-
rėdami nunešti trispalvę į Vilnių. Tada
iškart pastebėjo mus, einančius keliu, ir
sustojo norėdami pavėžėti, prisidėti prie
idėjos įgyvendinimo. Beje, ši šeima, kaip