2017 m. vasaris-kovas / Nr. 2-3( 491) 31
„
Kariams žygyje turi būti pažįstami minų lauko fragmentai, be to jie turi būti budrūs – tarkime, pamatę atotampas, iš detalių turi suprasti, kad egzistuoja grėsmė, teritorija yra užminuota. Ką daryti pastebėjus užminuotą teritoriją, kokias parankines priemones naudoti norint neutralizuoti miną, jei po ranka nėra išminavimo įrangos? Jei atsiras vinis, tušinukas – galima ir jais pasinaudoti. Daugelį vykusių mūsų karių pademonstruotų elgsenos modelių vėliau įtraukiame į mokymo programą. iš karo Ukrainoje pavyzdžių žinome, kad kariai turi nuolat galvoti apie atsargumą: net eidami pro nekalčiausią šiukšliadėžę ir pajutę parako kvapą turi suprasti, kad tai nėra geras ženklas.“
kariuomenės inžinierių instruktoriai dirba atskirai. Net ir reguliariojoj kariuomenėj ne kiekvienas gali būti išminuotoju. Gal karys ir nebijo šaudyti, yra fiziškai pasirengęs, bet ne kiekvienas gali dirbti su sprogstamąja medžiaga. Čia ir moralinio užsigrūdinimo turi turėti žmogus ir kitų savybių, kartais net įvertinti antgamintinių sutapimų jėgą. Kuomet tarnavau Irake, kur buvau Lenkijos karių išminavimo skyriaus vadu, mūsų tarpe buvo vairuotojas, kuris bijodavo net už bazės ribų išvažiuoti. Kuomet pirmąjį kartą jam teko išvykti į patrulį įvyko sprogimas. Atsitiktinumo dėka vairuotojas buvo pasilenkęs, nes važiuojant kolonoje, priekyje buvusi mašina, iš po savo ratų „ paleido“ akmenuką, kuris suskaldė antrojo automobilio stiklą. Taigi, tuo metu kai ekipažas stabtelėjo, o vairuotojas buvo pasilenkęs prie radijo ryšio nugriaudėjo sprogimas: skeveldra pataikė ten, kur turėjo būti vairuotojo galva, apdraskė sėdynės atlošą. Po įvykio tas vairuotojas sakydavo: dabar galiu į bet kokią užduotį važiuoti. Pasikeitė jo mąstymas ir baimės pojūtis. Šalia vairuotojo sėdėjęs mano pavaduotojas segėjo mano jam neseniai padovanotą peilį-reples. Įvykus sprogimui dvi nykščio dydžio skeveldros
Kpt. Arūnas Janušonis
įsisuko į liemenę ir viena jų pataikė į ant šono kabantį įrankį. Taip skeveldra neįėjo į vidaus organus. Vadinu tai mūsų profesijos mistika, kuri dažnai mūsų bendruomenės narius saugo nuo didelių nelaimių.
Sprogimai, nešantys gyvenimą?
Mes kariuomenės inžinieriai, kai galime, juokaujame. Mums reikia išsikrauti ir taip sumažinti realią įtampą, kuri mūsų darbe yra kiekviename žingsnyje. Kai rinkosi komanda, kuri turėjo dirbti Ištisinio Lietuvos išminavimo projekte susirinko jaunimas, daug kas iš KASP atėjo. Nuo nulio apmokėme juos, susicementavome ir pradėjome dirbti: kam lengviau, kam sunkiau sekėsi, bet ilgainiui visų meistriškumas pakilo iki svajonių komandos lygio. Dirbome drąsiai, atsakingai, atsargiai, rezultatyviai. Jaunimas pradžioje galvojo: va, ateinam į išminavimo būrį, kaip filmuose sukinėsim sprogdiklius, laidelius karpysim. O teko ir pjūklais dirbti. Juk 50 procentų darbų prieš išminavimą yra pasiruošimas: žolę turi nupjaut, krūmus išvalyti, kad minų ieškikliai, metalo detektoriai galėtų efektyviai veikti. Išminavimo darbas yra savotiška archeologija, kur randam ne tik sprogmenų, bet ir žmonių palaikų. Prieš žengdamas į teritoriją visada turi pasidomėti to rajono istorija, gal kokie mūšiai čia vyko. Vienoje vietoje randi rusų kario palaikus ir ginkluotę, o už kelių šimtų metrų jau guli galvą padėjęs vokiečių karys. Lengvai įsivaizduojame galimą tuomet vykusio mūšio schemą, karių pozicijas. Kodėl išminuotojams visada gražus neutralizuojamų užtaisų sprogimas? Jo didybė yra tame, kad po tokio sprogimo kažkas nežus. Arba kai žmonės ateina ir dėkoja po mūsų darbo – grįžtame energijos gavę. Tas ačiū yra didelės reikšmės mums, išminuotojams. Tai yra mano virusas, kuris visada su manim.
Ieva MATONIENĖ, „ Savanorio“ laikraštis
Gr. Julijos Martinaitienės ir herojaus asmeninio archyvo nuotraukos