15
2017 m. vasaris-kovas / Nr. 2-3 (491)
Ką apie Šalčios regioną pasakoja vietos
atsargos savanoriai kūrėjai, jų mokiniai, pareigūnai?
Ats. mjr. Vytautas ADAMONIS:
„Tarnybą Šalčininkuose pradėjau nuo
pat pradžių. Man buvo nurodyta 1991
m. spalio 8 dieną perimti iš sovietinių
karininkų visą Šalčininkų karinį komi-
sariatą. Perdavimui sukūrėme komisiją,
įtraukdami savivaldybės atstovus (val-
doma buvo tiesiogiai iš Vilniaus). Buvo
perimtas didelis Sovietinės armijos vidaus
tarnybos (raudonųjų antpečių) dalinys,
aviacinio poligono tarnyba, karinė giri-
ninkija. Iš pastarosios į civilinę Jašiūnų
eiguvą sutempdavome techniką, o iš ryto
jos nebelikdavo. Tai vėl atgal vykdavom
atsiimti. Pradėjau vienas, stojo tarnaut
Eimantas Tamulynas, kuris dabar yra vir-
šila karo prievolės tarnyboje bei šaulių
vadu tarnauja. Į pirmą šaukimą atsiliepė
du ar keturi vaikinai. Patys pirmieji buvo
Dieveniškių kilpos lietuviai Mackevičius
ir Vainauskas, stoję į kariuomenės priva-
lomąją karo tarnybą. Daugiau tai nelabai
pageidavo Lietuvai eiti tarnauti. Tais lai-
kais dar sovietinis omonas siautėjo. Pa-
sienyje sudėtingi dalykai: Gintarą Žagunį
nukovė. Grasinantys skambučiai (dau-
giausia iš „Jedinstvos“) pasigirsdavo rytais
ar po darbo. Ginklą (Makarovo pistoletą)
visada nešiodavausi. Įkūriau savanorių
medžiotojų būrelį. Surinkau iš kariuome-
nės karininkų ir puskarininkių apie 80
narių lengvatinėmis sąlygomis. Ir didelis
dalykas buvo šis būrelis: uniformuoti pa-
sirodydavo Šalčininkuose atvažiavę kariš-
kiai. Vilniaus apskrities (Trakai, Ukmergė,
Širvintos, Šalčininkai, Švenčionys) karo
komendanto plk. ltn. Gedimino Jurčiu-
konio paprašiau pagalbos kariais ir 1991–
1992 metais ginkluotas šauktinių kareivių
skyrius jau patruliavo Šalčininkų gatvėse.
Taip po truputį, po truputį mes kūrėmės:
pirma – prievolės skyrius, pasienio tarny-
ba, kuriai vadovauti ėmė Gintaras Dap-
kus. Ilgai netrukus įsikūrė SKAT kuopa,
kurios pagrindus paklojo puskarininkis
Alvydas Levaškevičius, vėliau jai vadova-
vo kpt. Vladimiras Murzinas. Ištarnavau
12 metų: nuo kapitono iki majoro. Vėliau
užėjo Savanorių pajėgų mažinimo vajus,
patalpas privatizavo. Užauginau pamainą:
sūnus ir dukra tarnybą pradėjo Savanorių
pajėgose (sūnus ir dabar kariuomenėje, o
dukra VST). Šiame krašte teigiamai kei-
čiasi požiūris į valstybės struktūras. Labai
reikšmingas dalykas, kad šviesios atmin-
ties Vilniaus apskrities viršininkas Alis
Vidūnas ir akademikas švietimo ministras
Zigmas Zinkevičius bendromis sutelkto-
mis pastangomis pastatė Šalčininkuose
Lietuvos vardo Tūkstantmečio gimnaziją.
Karys savanoris A. Vidūnas buvo labai
karštas lietuviškos mokyklos šalininkas,
pas mane dažnai atvažiuodavo, ar aš pas jį
nuvykdavau, – visąlaik jutau visapusišką
pa