2017 m. sausis / Nr. 1( 490) 25
Ką patartumėt mūsų kariams, kurie, planuojama, į šią misiją vyks vasaros pradžioje?
Kažkokių ypatingų patarimų neturėsiu, tačiau mano rekomendacija būtų paprasta: prieš važiuojant susižinoti daugiau apie šios šalies kultūrą, istoriją, papročius ir tradicijas, nes tai tikrai pravers jų tarnybos metu. Taip pat prancūzų kalbos žinios labai palengvintų jų tarnybą čia.
Kiek ir nuo kokių ligų skiepijotės išvykdamas?
Jei tiksliai pamenu, tai gavau 11 skiepų: nuo pasiutligės, meningokoko, poliomielito, įvairių hepatitų ir t. t.
Malis yra valstybė Afrikos vakaruose, kurios didelę dalį užima Sacharos regionas. Kiek Malio spėjote pamatyti?
Suprantama, pati Afrika yra labai skirtinga. Pietinė ir šiaurinė dalys – kaip du skirtingi pasauliai. Malį kerta Nigerio upė, kuri praktiškai padalija valstybę į dvi dalis. Vienoje, piečiau esančioje upės pusėje, yra nemažai žalumos, miškų ir pelkių. Bet šiauriau Nigerio upės( čia man ir tenka tarnauti) driekiasi neaprėpiamos stepės ir dykumos. Vyrauja labai skurdi augmenija. Šioje šiaurinėje Malio dalyje galima sutikti ir kalnuotų vietovių, nors man dar jų neteko pamatyti. Čia yra akivaizdus vandens trūkumas, augmenija – tik sugebėjusi prisitaikyti prie tokių sąlygų. Malis – kontrastų šalis. Kalbant apie lauko temperatūrą, galiu pateikti tokį pavyzdį: Bamake, rugsėjo ir spalio mėnesiais, lauko temperatūra buvo 32-35 ° C ir vyravo didelė drėgmė. Nors tuomet Malyje buvo liūčių sezonas, tačiau stipraus lietaus sulaukdavome tik kokias 1 – 2 valandas per dvi dienas. Tą patį rugsėjį Rytų sektoriuje temperatūra siekė 40-44 ° C ir vyravo sausas oras. O per visą tarnybos Rytų sektoriuje laiką lietaus taip ir neteko pamatyti.
Ar netrūksta geriamojo vandens, ar be trikdžių veikia dušai?
Vandens trūkumo nejaučiame: prausimuisi naudojame tą vandenį, kuris išgaunamas vietoje, tiesa, labai nepiktnaudžiaujame. Geriamąjį vandenį perkame kariams skirtose parduotuvėse. Tačiau girdėjau, kad kitoje mūsų sektoriaus stovykloje „ Camp castor“, kurioje tarnauja vokiečių ir nyderlandų kariai, vandens suvartojimas yra ribojamas, o Šiauriniame sektoriuje kariai dar griežčiau skaičiuoja vandens suvartojimą higienos reikmėms.
Kokia komandos sudėtis su kuria dirbate?
Mano tarnybos vieta – Rytų sektoriaus vadavietė( kaip palyginimą, galėčiau pateikti brigados lygmens vadavietę), kur drauge tarnaujame maždaug 45 karininkai ir puskarininkiai: vienas vokietis, du amerikiečiai, penki prancūzai, pora karininkų iš Indonezijos, nemažai karininkų iš Bangladešo( Rytų sektoriuje Bangladešo kontingentas vienas didžiausių: maždaug 800 karių), o likę – iš įvairių Afrikos šalių: Senegalo, Ganos, Nigerio, Liberijos, Burkino Faso ir kt. Tai yra išties įvairus kontingentas, kuriame tarnauja skirtingos mąstysenos, mentaliteto, kultūros, tradicijų ir religijos žmonės. Nemažai mūsų kolegų iš Afrikos šalių yra baigę karinius mokslus Europoje. Taigi, jie yra išsilavinę žmonės, tačiau, drauge tarnaujant, pasitaiko nemažai momentų, kuomet, norint darniai susidirbti, tenka perprasti tarpusavio pasaulėžiūros skirtumus. Pasitaiko iššūkių, tačiau vis tiek sugebam rasti bendrus sprendimus siekiant bendro tikslo, nes žinom, kad drauge dar teks ilgai tarnauti. Pavyzdžiui, pradžioje šiek tiek stebino ir trikdė tarnybos kolegų punktualumas, kuomet vieni į susirinkimus ateidavo tiksliai laiku, kiti 5 minutėmis anksčiau, treti 5 minutėmis vėliau. Tik daugiau pabendravęs su savo tarnybos draugais, supratau, kad kai kuriose šalyse šis laisvesnis laiko traktavimas yra jų kultūros dalis.
Kaip apibūdintumėt vietinius gyventojus?
MINUSMA žmonės prieš man atvykstant čia jau dirbo 3-ejus metus, taigi, tarnyboje ėjau jau pramintais keliais: kuomet atskrendam ar atvažiuojam į kokį kaimą, vietos žmonės atrodo stebėtinai smalsūs – patys ateina, pasakoja apie savo problemas ir, žinoma, visi tikisi, kad jiems pagelbėsi. Beje, kur benuvyksi, visur didžiausia problema yra vandens trūkumas: arba kaimas turi šulinį, kurio visiems neužtenka; arba sugedęs vandens siurblys ir pan. Mūsų Rytų sektoriaus sostinė Gao yra tarsi miestas su 100 000 gyventojų, kuriame iš principo nieko netrūksta: nuo elektros iki sveikatos priežiūros paslaugų( aišku, jos nėra tokios, kokias mes įsivaizduojame Lietuvoje). Tačiau vos nuvykstame truputėlį toliau nuo Gao, ten jau padėtis visiškai kitokia: žmonėms trūksta gydytojų – atsineša į susitikimus net savo sergančius vaikus; dejuoja, kad nėra mokyklų – arba stovi nefunkcionuojantys pastatai, arba nėra mokytojo, o vaikai, neturėdami užsiėmimų, neaišku, ką veikia ir t. t. Tarp mūsų ir vietinių žmonių nėra jokios kinų sienos. Gal aš klaidingai pasakysiu, bet vietiniai gyventojai tikisi iš mūsų bet kokios pagalbos ir yra draugiški.
Ieva Matonienė, „ Savanorio“ redakcija, kpt. Ryčio Ermalio nuotraukos