20
/ komentaras
KRAŠTO APSAUGOS
SAVANORIŲ PAJĖGOS
BUVOME, ESAME, BŪSIME!
Minosvaidžio parama pėstininkams.
Ar pakankamai mokame ja pasinaudoti?
Srž. Justinas Kauzonas
Didžiosios Kovos rinktinė, 803-oji kuopa
Minosvaidis, kaip paramos ginklas,
naudojamas daugelyje kariuomenių nuo
neatmenamų laikų. Balistine trajektorija
taikantis pusiau tiesiai arba atliekant
šūvius į nematomus taikinius, minosvaidis
gali slopinti ar naikinti priešo gyvąją jėgą,
lengvai šarvuotas transporto priemones,
pajėgų įtvirtinimus, inžinerines užtvaras.
Didelis minosvaidžio privalumas – tai
gebėjimas pataikyti į numatytą taikinį
išvengiant įvairių kliūčių, esančių priešais
jį, iš viršaus.
Panašios į dabartinę konstrukcijos
minosvaidžiai gimė Pirmojo pasaulinio
karo metu, kai paaiškėjo, kad artilerija
ne visada tinka kovinėms užduotims atlikti – dėl palyginti „plokščios“ šaudymo
trajektorijos negalėdavo užtaisu su
sprogmenimis ar kitomis medžiagomis
pataikyti į siauras apkasų tranšėjas. Reikėjo tinkamesnio sprendimo. Todėl dėmesys sutelktas į parabolės trajektorija
šaudančius minosvaidžius, kurių užtaisai
– minos – į taikinį pataiko iš viršaus.
Lietuvos kariuomenė šiuo metu naudojasi sunkiaisiais 120 mm minosvaidžiais, vidutiniais 81 mm bei lengvaisiais
60 mm paramos ginklais. KASP karių
specialistų ruošimo programoje yra numatyta treniruoti juos kovoti naudojant
lengvuosius 60 mm ginklus. Tarptautinių
misijų metu kariai savanoriai turėdavo
galimybę įgyti ir naudojimosi 120 mm
minosvaidžiais įgūdžių. Ankstesnėje
KASP kuopos struktūroje būdavo numatyti trys minosvaidžiai. Vienas ginklas
būdavo priskiriamas vienam būriui, arba,
kuopos vado nurodymu, trijų minosvaidžių paramos vienetas galėdavo remti
visos kuopos manevrus.
LK naudojimosi lengvaisiais 60 mm
minosvaidžiais mokymo procesą vykdo
Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo
centras. Šių eilučių autoriui keletą kartų
šio mokymo kurso metu teko būti neetatiniu instruktoriumi.
Kurso programa susideda iš individualių bei komandinių įgūdžių dirbant su
ginklo sistema perteikimo bei tobulinimo, ginklo valdymo, ginklo priežiūros,
ginklo naudojimo taktikos bei galiausiai
įgūdžių įtvirtinimo atliekant kovinį šaudymą. Mano asmenine nuomone, kaip
ir kiekvieną ginklų specialistų kursą,
minosvaidininkų kursą galima dar tobulinti. Su ginklu dirbama tik dviejų karių
komandoje, ir tikimasi, kad jis bus naudojamas kaip atskiras paramos vienetas,
ne baterijoje. Todėl yra praleidžiama keletas temų, numatančių kelių ginklų panaudojimą, sujungus juos į vieną vienetą.
Pamirštama, kad minosvaidžius mūšio
metu gali tekti jungti į bendrus vienetus.
Kariai turi mokėti atlikti sudėtingesnius
šaudymo pratimus. Tokie pratimai galėtų
būti išskleista „vėduoklė“, sutelktas taikymosi taškas ir t.t.
Žinoma, esama bėdų ir dėl ginklo
praktinio naudojimo atliekant kovinį šaudymą kurso metu. Deja, daugumos kursų
metu susiduriama amunicijos trūkumo
problema. Taip pat naudojama per mažai
skirtingų amunicijos tipų. Sąlyginai
lengva pataikyti į aiškiai matomą taikinį
su skeveldriniu sviediniu, tereikia apskaičiuoti vėjo nuokrypį ir atstumą. Sudėtingiau naikinti nematomą taikinį turint tik
rodmenis. Dar sudėtingiau paskandinti
taikinį dūmų uždangoje ar jį pažymėti.
Vienas sudėtingesnių pratimų – apšviesti
numatytą teritoriją apšviečiamuoju sviediniu: tam reikia skaičiuoti atstumą nuo
žemės, vėjo paklaidą, laiką iki sviedinio
užsikūrimo. Jeigu turėtumėme kelis minosvaidžius vienoje baterijoje, galėtume
bandyti atlikti egzotiškus pratimus,
tokius kaip deimanto formos apšvietimo
sviedinių „pakabinimas“ virš mūšio lauko.
Žinoma, ši problema tiesiogiai susijusi
su skiriamais pinigais perkant šaudmenis bei sviedinius ir mokymo centro aprūpinimo bėdomis.
Mano žiniomis, LK bendradarbiaudama su KTU, vystė minosvaidžių praktinio mokymo sistemą naudojant daugkartinius mokomuosius sviedinius, su
galimybe atlikti pratimus sumažintose
erdvėse, kaip stadionas. Tai leistų taupyti pinigus bei suteiktų didesnes galimybes tobulinti klausytojų įgūdžius kursų
metu. Bet, deja, inovacijos itin lėtai pasiekia savo galutinį vartotoją, net penkių
ar šešių metų nepakanka. (http://www.
mokslasirtechnika.lt/mokslo-naujienos/
ktu-mokslininkai-gynybos-technologij-kr-jai.html)
Lengvojo minosvaidžio kursas suteikia
tik bazines žinias, kurias būtina tobulinti
grįžus į kuopas bei įvairių pratybų metu.
Šiemet pirmą kartą KASP lygmenyje
vykusiose pratybose „Perkūnas 2016“
kariai galėjo sužinoti daugiau apie ginklo
galimybes. Pratybose dalyvavę minosvaidininkai jautė pulsuojantį adrenaliną,
per itin trumpą laiką paleisdami į taikinį
ne vieną dešimtį sviedinių.
Tačiau įgūdžių įgijimas ar jų atnaujinimas neturėtų būti vieną kartą per
metus patiriamas dalykas. Apmaudu,
jog KASP resursai neleidžia turėti daugiau panašaus tipo pratybų, taip pat
tokiose treniruotėse dalyvaujančių karių
skaičius yra ribotas. Visą šią problemą
galima būtų sušvelninti integruojant
minosvaidžio komandų naudojimą reguliariųjų kuopų pratybų metu. Daugelis
karių, baigusių minosvaidininkų rengimo
kursus, tąsyk pirmąjį ir paskutinį kartą
pamato šį paramos ginklą. Nors naktinių
pratybų metu mes turime puikias galimybes su savo turimais ginklais „uždegti
naują saulę“ danguje. Dienos metu būtų
galima paremti pėstininkų judėjimą pasitelkiant dūmus. Reikia labai nedaug, tik
vadų iniciatyvos organizuoti įdomesnes,
įtraukiančias visus turimus kuopos resursus, pratybas. Mokant karius savanorius, esama įvairių būdų lanksčiau ir
išmaniau atlikti iškeltas užduotis. Tik,
deja, dažnai tiek iš karių pusės, tiek iš