KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOS
2016 m. lapkritis-gruodis / Nr. 11-12( 489) 27
Prieš
BUVOME, ESAME, BŪSIME
bangas
!
Vienišumas, neviltis, šaltis ir baisus išgąstis neaprėpiamoje vandens galybėje... kiek galėdama šaukėsi pagalbos, tuo pačiu, kiek įmanydama, tramdė kosulį ir baimę dar daugiau įtraukti į plaučius vandens. Jėgos seko ir seko. Šalia, dukros gelbėti atplaukęs tėtis nebeturėjo jėgų padėti. Ji tegirdėjo tik savo pačios kvėpavimą ir protarpiais šaukėsi pagalbos. Ant kranto stovėjo ir žiūrėjo žmonės. Niekas nedrįso įplaukti į juodomis bangomis putojančią jūrą. Kaip jaučiasi jūroje skęstantis žmogus? To žodžiais nusakyti neįmanoma...
Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 602 lengvosios pėstininkų kuopos kuopininkas gr. Tomas BAGDONAS, liepos 13-ąją ilsėjosi kopose, maždaug už 20 metrų nuo jūros, ties Melnrage.
Girdėdamas šūksnius jūroje iš pradžių TOMAS BAGDONAS manė, kad triukšmauja vaikai. Vėliau, supratęs, jog šaukiamasi pagalbos – puolė į bangas. Jau po įvykio, žinutė Prisikėlimo rinktinės Facebook‘ e lūžo nuo sveikinimų kariui: pažįstami ir nepažįstami reiškė savo pagarbą Tomui. „ Karys gr. Tomas Bagdonas Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnauja nuo 2001 metų. Tarnybą vykdo be priekaištų, ne kartą buvo skatintas Prisikėlimo rinktinės ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadų padėkomis. Didžiuojamės, kad karys nedvejodamas puolė gelbėti vandenyje skęstančiųjų. Drąsus ir ryžtingas poelgis, tai pavyzdys kiekvienam kariui”, – buvo rašoma oficialiame rinktinės pranešime, socialiniame tinkle.
„ Viešėjau pas brolį, kuris netoli jūros yra nusipirkęs namą. Padėjau jam tvarkytis. Kadangi brolis dirba gaisrininku, tądien jis išvyko į darbą. Turėdamas laiko, vienas nuvažiavau iki jūros. Įsikūriau kopose, nes buvo pakankamai vėjuota. Ir bangos tądien buvo labai didelės: prie kranto stovi iki kelių, o jos lūždamos iškyla virš galvos. Išgirdęs šauksmus, iš pradžių maniau, kad šūkauja aplink lankstantys vaikai, todėl neatkreipiau dėmesio. Juolab, negalvojau, kad kas galėtų maudytis toje vietoje; ten tai daryti draudžiama, o gelbėtojai įsikūrę maždaug už kilometro.
Po kurio laiko pasigirdo visai kitoks, tiesiog isteriškas šauksmas, tikriausiai to vyro, kuris taip pat skendo. Norėdamas suprasti kas vyksta atsistojau, kad apsidairyčiau. Pamačiau, kad daugybė žmonių žiūri į jūrą. Dar pastebėjau, kad tarp didelių bangų laikas nuo laiko išnyra ir vėl išnyksta dviejų žmonių galvos. Pamaniau, kad kažkas žaidžia. Tikrai nemaniau, kad skęsta žmonės. Pagalvojau, kad jei nuplauksiu, dar pasakys: ko čia atplaukei? Bet pasirodo, buvo žymiai baisiau, nei atrodė. Vėliau sužinojau, kad tragiškos istorijos pradžia žadėjo laimingą atostogų dieną: šešiolikmetė laiminga pliuškenosi iki pusės įsibridusi į jūrą, ir staiga ją pagavo bangos, pradėjo temptis į jūrą gilyn. Mergaitė pasikvietė tėvą pagalbon. Tėvas atplaukė gelbėti ir pradėjo abu skęsti...
Nuplaukiau tai lengvai, nes įstrižai plaukiau, o parplaukti tai jau sunku buvo. Ji pati kažkiek kurį laiką laikėsi.
Iš pradžių bandžiau ją kelti, bet kai iškeli virš savęs, pats grimzti...
Netrukus mergina tapo tiek išsekusi, kad nieko nebegalėjo padaryti.
Kai paėmiau ją už pažastų, ji „ atsileido”...
Merginos gelbėti atplaukęs tėvas buvo labai netoli jos: už kokių trijų-penkių metrų.
Kai skęstančiąją pradėjau plukdyti į krantą, išgirdau jos tėvą sakant: „ nebeturiu jėgų tau padėti“.
Man grįžtant atgal į krantą, kažkur jau pusiaukelėje, tėvas dingo iš akių.
Kol plukdžiau skęstančiąją, maniau, kad kai tik krantą pasieksiu, ją paleisiu ir plauksiu atgal padėti jos tėčiui, ieškosiu jo. Bet pasirodė, kad krantas labai gilyn ilgai eina.
Teko daug kovoti kol pasiekiau saugią vietą. Mergina buvo visiškai išsekusi. Bandė stotis, bet nebuvo jėgų.
Keista, bet nė vienas žmogus nebėgo į vandenį ir nebandė man padėti.
Tą pačią akimirką pasirodė gelbėtojai, jie perėmė merginą, o kiti puolė plaukti į jūrą ieškoti jos tėčio. Neberado. Po kokių 25 minučių ar pusvalandžio merginos tėvą jūra „ atidavė“: jis iškilo už 50 metrų nuo nelaimės vietos.
Išgelbėtai mergaitei tėra 16 metų. Jos tėčiui buvo 42. Vėliau artimieji pasakojo, kad našlaičiu liko ir 10 mėnesių sūnelis.
Eidamas iš nelaimės vietos sulaukiau padėkų iš krante buvusių žmonių. Jausmas ir malonus, ir nemalonus. Iš vienos pusės suvoki, kad gerą darbą atlikai, bet kita vertus, kai žinai, kad kitas žmogus nuskendo. Toks dviprasmiškas pojūtis.
Jūrai šiandien nei baimės, nei nemalonaus jausmo neturiu.
Buvau su drauge šią vasarą nuvykęs prie jūros pabūti, bet pajutau, kad negaliu atsipalaiduoti žiūrėdamas į bangas. Visą laiką esu tokiame savotiškame „ budėjimo režime”. Žmonės maudosi, džiaugiasi, o tu žiūri, lyg dirbtum gelbėtoju“, – pasakoja gr. Tomas Bagdonas.
P. S. Minint Lietuvos kariuomenės dieną Lietuvos kariuomenės apdovanojimų ceremonijoje „ Lietuvos karžygys“ pagrindinis apdovanojimas – skulptoriaus Romo Kvinto sukurta Lietuvos karžygio statulėlė įteikta grandiniui Tomui Bagdonui, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 602 lengvosios pėstininkų kuopos kuopininkui. Šis apdovanojimas teikiamas kariams už kilnius poelgius ne tarnybos metu.